Fotografas iš prigimties
Fotografuoti R.Tamulevičius pradėjo dar vaikystėje. Vyras prisiminė, kaip kartu su draugais užsidaręs tamsiame vonios kambaryje ryškindavo tuo metu dar juodai baltas nuotraukas.
Pirmą kartą pakilus visi kiti įspūdžiai nublanksta. Aš turiu daug kitų hobių, bet skraidymas yra pats nuostabiausias iš jų.
„Fotografavimas yra mėgėjiškas mano užsiėmimas. Niekada to nesimokiau ir tai nebuvo mano tikslas, – sakė vyras. – Nuo mokyklos laikų labai domėjausi fotografija. Dabar ji yra mano laisvalaikio užsiėmimas – hobis. Kai pavyksta nufotografuoti kažką ypatinga – įrėminu ir kam nors padovanoju arba tiesiog pakabinu namuose ant sienos. “
Simbolinė pirmojo skrydžio data
Parasparnį R.Tamulevičius pilotuoja jau ketvirti metai. Vyras pasakojo, kad pirmasis jo savarankiškas skrydis įvyko kovo 11 dieną ir simboliškai sutapo su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena.
„Man pakilus, virš galvos prašvilpė du naikintuvai. Manau, kad jie skrido į paradą Vilniuje. Diena buvo tikrai įspūdinga", – prisiminė Robertas.
R.Tamulevičius teigia, kad kartą pabandęs pilotuoti motorizuotą parasparnį, praėjus porai dienų vėl norėjo skristi.
Lietuva iš oro – neatrastas kraštas
Pradėjęs skraidyti, Robertas ne iškart ėmėsi fotografuoti Lietuvą iš aukštai. Anot jo, pirma svarbu išmokti gerai valdyti paraspanį. Nes pirmųjų skrydžių metu gana sudėtinga rankose laikyti daugybę skrydžiui reikalingos technikos, o ką jau kalbėti apie fotoaparatą.
„Fotografuoti ir matyti ką galima būtų nufotografuoti pradedi jau tada, kai be vargo valdai parasparnį ir nebegalvoji apie patį skrydį, viską darai automatiškai, – teigė R. Tamulevičius. – Pramokęs skraidyti pastebėjau, kad po manimi driekiasi fantastiški vaizdai. Tokie, kokių nepamatysi niekur kitur, net skrendant lėktuvu“. R. Tamulevičius sakė, kad būdavo ir tokių dienų, kai skrisdamas parasparniu nepasiimdavo fotoaparato, nes visgi tai papildomas svoris.
„Kai tik jo nepaimdavau, pamatydavau vaizdus, kuriuos labai norėčiau nufotografuot, o tuo metu fotoaparato neturėjau. Todėl nusprendžiau, kad geriau visuomet pasiimti fotoaparatą ir nesigailėti, kad jo neturi“, – atviravo pašnekovas.
Lietuva iš oro yra daug kam neatrastas kraštas.
Robertas prisiminė, kad pradėjęs fotografuoti iš oro, norėjo įamžinti gyvūnus. Briedžių, stirnų, lapių skrisdamas virš pelkių ir laukymių pamatydavo nemažai. Tačiau suprato, kad nufotografuoti mažą bėgantį gyvūnėlį yra labai sudėtinga.
„Kol kas atsisakiau gaudyti zuikius ir daugiau fotografuoju gamtą bei architektūrą. Lietuva iš oro yra daug kam neatrastas kraštas. Yra daugybė gražių vietų kur nei su mašina privažiuosi, nei kaip kitaip prieisi, o iš oro tikrai pamatai labai daug tokių dalykų, kurių tvirtai stovint ant žemės nesimato,“ – šypsojosi R. Tamulevičius. „Pačios gražiausios fotografijos pavyksta skrendant anksti ryte, saulei tekant, arba vėlai vakare, saulei leidžiantis. Nieko nėra gražiau, nei bažnyčia ar raudoni senamiesčio stogai, išryškėjantys saulėje“, – gėrėjosi gimtine Robertas.
Paklaustas ką Lietuvoje norėtų nufotografuoti, R. Tamulevičius nedvejojo: „Artimiausiu metu planuoju skrydį į Kuršių Neriją. Nufotografuosiu jūrą, kopas ir visą to krašto grožį, – sakė pašnekovas. – Taip pat tikiuosi, jog šiemet pavyks nufotografuoti rudenį, papuošusį Lietuvą visomis savo spalvomis.“
Aukščio baimė – ne kliūtis
„Esu azartiškas, tačiau stengiuosi būti ir atsargus“, – sakė R. Tamulevičius. Vyras teigia, kad adrenalinas ir azartas yra kiekvieno skrydžio palydovas. Ir visai nebūtina daryti labai sudėtingus manevrus. „Adrenalinas – tai pats skrydis, kai matai gamtą ir mojančius žmones“, – kalbėjo parasparnio pilotas.
R. Tamulevičius sako, kad žmonės, bijantys aukščio, dažnai klausia kaip gi jis nebijo skraidyt. O jis atsako, kad aukščio taip pat bijo, bet skraidyti – tai ne tas pats, kaip stovėti ant stogo krašto ir žvelgti žemyn. „Skraidant apima visai kitas jausmas, aukštis kažkaip kitaip suvokiamas. Aš jaučiuosi tikrai saugiai“. Vyras teigia, kad, viską darant apdairiai ir apgalvotai, motorizuoto parasparnio pilotavimas yra ne ką pavojingesnis nei važiavimas automobiliu.
Geriausia dovana draugams – nuotrauka iš paukščio skrydžio
Robertas sako, kad visada smagu pasidalinti savo nuotraukomis su kitais žmonėmis, nes tiki, jog tai gali paskatinti ir kitus pradėti skraidyti. O jei ir ne, tai bent suteikti jiems džiaugsmo.
„Su šeima vis galvojome, kaip nustebinti savo draugus ir padovanoti jiems ką nors originalaus. Nufotografavome jų namą iš paukščio skrydžio, įrėminome ir padovanojome, – pasakojo vyras. – Reikėjo pamatyti, kaip emocionaliai ir džiugiai reagavo žmonės gavę tokią dovaną“. Vyras neslepia, kad kiti draugai pamatę tokią dovaną, taip pat užsinorėdavo įamžinti savo namą, tačiau ne visada yra galimybė tai padaryti dėl techninių dalykų arba ribojimų aviacijai.
