Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Režisierius Artūras Areima: teatre turime būti pasirengę aukoti save

Artūras Areima Interviu
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Artūras Areima
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Rugsėjo 24 d. Kaune, KTU kultūros centre, ir rugsėjo 25 d. Vilniuje, OKT / Vilniaus miesto teatro studijoje, įvyks naujausio AAT | Artūro Areimos teatro spektaklio „Medėjos kambarys“ premjera. Spektaklyje, kuriamame pagal antikinį Medėjos mitą ir dokumentinius šių dienų pasakojimus, nagrinėjamos žiaurumo, prievartos, ksenofobijos bei visuomenės apatijos susidūrus su šiais fenomenais temos. Spektaklio kūrėjai skelbia: „kažkur sistemoje įsivėlė žiauri klaida“ – apie tą „klaidą“ bei galimus meninius jos sprendimo būdus kalbinu režisierių Artūrą Areimą.

Rugsėjo 24 d. Kaune, KTU kultūros centre, ir rugsėjo 25 d. Vilniuje, OKT / Vilniaus miesto teatro studijoje, įvyks naujausio AAT | Artūro Areimos teatro spektaklio „Medėjos kambarys“ premjera.

Spektaklyje, kuriamame pagal antikinį Medėjos mitą ir dokumentinius šių dienų pasakojimus, nagrinėjamos žiaurumo, prievartos, ksenofobijos bei visuomenės apatijos susidūrus su šiais fenomenais temos. Spektaklio kūrėjai skelbia: „kažkur sistemoje įsivėlė žiauri klaida“ – apie tą „klaidą“ bei galimus meninius jos sprendimo būdus kalbinu režisierių Artūrą Areimą.

Ši variacija – ironiška, komiška, suvaidinama kaip farsas. Tai interpretacija, kurios, mano manymu, trokšta šiandieninis žiūrovas: kad viskas būtų greita, aišku, komiška ir niekas per daug nevargintų, nes pasaulyje viskas juk ir taip nesuprantama, žiauru ir liūdna, tad kam dar tos kančios teatre?

Naujosios tavo premjeros, spektaklio „Medėjos kambarys“, dramaturginis pagrindas – dokumentiniai pasakojimai. O koks vaidmuo ar funkcija čia tenka antikinės Medėjos, kuri keršydama vyrui Jasonui nužudo savo vaikus, mitui?

– Mano supratimu, Medėja – tai beprotybė, proto užtemimas, besąlygiškas kerštas, nemąstant apie pasekmes. Beprotybės apsėsta siela įgauna polėkį – tokį, kuris įsibėgėjęs bei atsispyręs nuo žemės nebegali sustoti. Belieka arba skristi, arba tėkštis veidu į žemę. Medėjos beprotybė plinta, auga, tampa nebevaldoma, kol galiausiai neišvengiamai pasiekia savo tragišką pabaigą. Tai nepažini būsena – lyg sąmonės užtemimas ar aklumas. Todėl čia reikalingas veidrodis, sudarantis prielaidas reflektuoti save, stoti akistaton su savimi ir pripažinti savo netobulumą.

Spektaklyje parodome dvi Medėjos mito versijas. Vieną literatūrinę interpretaciją, trunkančią kiek mažiau nei dešimt minučių. Ši variacija – ironiška, komiška, suvaidinama kaip farsas. Tai interpretacija, kurios, mano manymu, trokšta šiandieninis žiūrovas: kad viskas būtų greita, aišku, komiška ir niekas per daug nevargintų, nes pasaulyje viskas juk ir taip nesuprantama, žiauru ir liūdna, tad kam dar tos kančios teatre?

Tačiau „Medėjos kambaryje“ tai ir lieka tik parodymu, jis nėra esminis, neskatina mąstyti ar ieškoti tragiškos situacijos sprendimo būdų. Čia mes liekame beprotybės, nesąmoningumo, aklumo sferoje, juokiamės iš žiaurumo manifestacijų, nes mūsų tai neva neliečia, nes neva tai vyksta ne su mumis. Juk tai teatras, o teatras – tai pramoga!

Vis dėlto man teatras visų pirma yra kolektyvinis išgyvenimas. Tai reta erdvė ar terpė, kurioje žmonės (tiek esantys scenoje, tiek sėdintys salėje) gali betarpiškai dalintis bendru išgyvenimu.

Todėl antrojoje „Medėjos kambario“ dalyje matome dokumentinius pasakojimus, tikrų žmonių tikras istorijas. Taip stengiamės sumažinti meninio melo, pasidalinti su žiūrovais mus jaudinančiomis temomis, ir kelti problemas, kurios mūsų tyko čia pat už durų. Darome tai ir tikimės, jog gal drauge galime mėginti ką nors pakeisti ir rasti bent kokį atsakymą ar sprendimo būdą, o ne vien lengvabūdiškai papramogauti.

VDU Menų fakultetko archyvo nuotr./Spektaklis „Medėjos kambarys“
VDU Menų fakultetko archyvo nuotr./Spektaklis „Medėjos kambarys“

–​ Kaip suprantu, tave turbūt labiau domina tas teatras, kuris kelia klausimus, o ne teikiantys vienareikšmius atsakymus spektakliai. Ir vis dėlto „Medėjos kambario“ reklama skelbia: „sistemoje įsivėlė žiauri klaida“. Tad kas yra ar galėtų būti ta „klaida“? Juk norint sistemą (kompiuterinę, politinę, kultūrinę ir t.t.) „išgydyti“, turbūt reikia iš pradžių tą „klaidą“ lokalizuoti.

– Netikiu objektyviais vienų ar kitų klausimų sprendimais. Klausimai sau visuomet yra subjektyvūs ir asmeniški. Mes galime jais dalintis ir ieškoti sprendimo būdų. Bet neišspręsime.

Tikiu, kad kiekvienas turime pradėti nuo savęs. Esame skirtingi, skirtingai mąstome, skirtingai suvokiame tuos pačius dalykus. Visuotiniai, objektyvūs atsakymai, manau, klampina mąstymą, uždaro kelius individualiai interpretacijai. Žmogus tarytum užima Dievo poziciją ir ima nuo kalno mokyti kitus, kad visiems bus geriau gyventi, jei naudosime vien beždžionių išmatų tepalą. Tai primityvus, lengvas kelias, todėl daugelis jį ir renkasi.

Man tuo pat metu keista ir liūdna, kad tikime ir laukiame kažkokių demagogų, herojų, žmonių-ruporų, nuvesiančių žmoniją į geresnį rytojų, bet patys vengiame atsakyti už save.

Man tuo pat metu keista ir liūdna, kad tikime ir laukiame kažkokių demagogų, herojų, žmonių-ruporų, nuvesiančių žmoniją į geresnį rytojų, bet patys vengiame atsakyti už save.

Turbūt dar nesame atsipurtę sovietinio mąstymo ar pernelyg giliai įklimpę į krikščioniškas dogmas, nes savimi netikime ir laukiame naujų pranašų. Man rodos, mes visi darome žiaurių klaidų, tad turime jas lokalizuoti individualiai, spręsti asmeniškai. Tik dalindamiesi patirtimis ir mokydamiesi vienas iš kitų kažką dar galime kažką pakeisti.

–​ Ar manai, kad šiandienos teatro ir publikos santykis – kaip puota maro metu, kai mes, pvz., susirenkame pasižiūrėti, kaip kokie praėjusio amžiaus pradžios bajorai filosofuoja apie meną, mirtį ir vilnones kojines, pasišaipome iš jų, paraudame dėl jų miesčioniškų godų, ir net nepastebime, kaip realioje kasdienėje buityje tos šiandieninių bajorų „vilnonės kojinės“ virsta auksiniais šaukštais arba kai kurių liberalų „paskolomis“?

– Manau, kad daugeliu atvejų taip ir yra, nes pas mus dar labai gyvybingas (nors ir šlubas, raišas) modernistinis menas, kuris kritikuoja ideologijas ir daro tai taip, kaip mes buvome pratę sovietų laikais – per metaforas, simbolius. Čia, žinoma, koją kiša ir vidurinio, aukštojo mokslo sistemos, kai, tarkime, literatūros paskaitos ar pamokos grindžiamos tų neva objektyvių meninių įvaizdžių paieška, o ne savarankišku, individualistiniu kūrinio suvokimu.

Manau, kad menas, ar konkrečiai teatras, tik papildo mūsų patirtį arba primena, jog su viena ar kita patirtimi jau esu susidūręs ir ją apmąstęs. Sprendimus priimame mes patys – niekas už mus nieko nesprendžia.

Tokios mokytojos, kaip žinia, į teatrą vaikus veda nuo mažumės – dažniausiai tam, kad pademonstruotų, jog tai, ką jos mokė, yra objektyvi ir neginčijama tiesa.

Juk kiekvienas iš mūsų atsimena tokius mokytojus, juk daugelį iš mūsų rimtai „traumavo“ tokios pirmosios pažintys su teatru. Ir neduokdie, vaikas tų objektyvių metaforų neatpažino! Tada jis tampa kvailiu, nes turi savo nuomonę, savo matymą, stuburą. O koks nekonvencinis pastatymas tampa chuliganizmo, chamizmo aktu. Keista, ar ne? Bet juk taip atpažįstama! Ir tai vyksta nuolatos. Todėl šiandien teatras dažnu atveju ir virsta metaforų minų lauku.

–​ Sakoma, kad „tikrovė visada stipresnė už teatrą“. Ką gali padaryti teatras ar apskritai menas, spręsdamas tokias brutaliai tikroviškas problemas kaip smurtas, panieka ar prievarta?

– O kas žino, kas gi yra ta tikrovė? Kur jos atskaitos taškas šiandien? Aš nežinau, ar tokia tikrovė išvis egzistuoja. Dabar taip manipuliuojama įvairiomis tikrovėmis, žongliruojama simuliakrais, kad imame abejoti, ar dar tebėra ta tradiciškai suvokiama tikrovė. Mokslo pasiekimai keičia įprastą realybės sampratą, dabar kalbame apie virtualią tikrovę, kuri neretai tampa kur kas realesnė už tą įprastą. Todėl manau, kad teatras irgi tam tikra tikrovės variacija, simuliuojanti mūsų suvokimu, regimybėmis ir paslepianti tą tikrovę, kurią įsivaizdavome esant tikrą.

VDU Menų fakultetko archyvo nuotr./Spektaklis „Medėjos kambarys“
VDU Menų fakultetko archyvo nuotr./Spektaklis „Medėjos kambarys“

Menas yra tam tikras tikrovės laukas, kuris arba praplečia mūsų mąstymo lauką, arba suponuoja kitokį suvokimą. Čia, aišku, veikia ir skirtingos patirtys, intelektas, skonis. Todėl manau, kad menas, ar konkrečiai teatras, tik papildo mūsų patirtį arba primena, jog su viena ar kita patirtimi jau esu susidūręs ir ją apmąstęs. Sprendimus priimame mes patys – niekas už mus nieko nesprendžia.

– Spektaklyje keli socialinius, etinius klausimus, tačiau labai konkrečiai palieti ir aktorystės problematiką. Koks aktorius, tavo galva, turi būti šiuolaikiniame teatre?

– Visu pirma, aktorius turi būti atviras šiandienai, naujoms patirtims. Tarpdiscipliniškas, mąstantis, savarankiškas, polemizuojantis. Šiuolaikinis aktorius turi kurti, o ne atkūrinėti, ir drąsiai aukoti save bei nesitenkinti vienos vaidybos sistemos pažinimu.

– Ilgą laiką dirbai įvairiuose valstybiniuose teatruose. Kas paskatino prieš porą metų įkurti savo nepriklausomą teatrą?

– Valstybiniai teatrai vis tik yra repertuariniai, o tai reiškia, kad turi kurti daugumos skoniui tinkantį produktą, kuris būtų patrauklus masiniam kultūros vartotojui ir liktų repertuare bent keletą metų.

Tai, žinoma, stabdo menininkų paieškas ir skatina kurti bent iš dalies konformistinį meną, turintį atitikti bendrą skonį, bendrą suvokimo lygį, būti reprezentatyvus. O man reikėjo savotiškos smėlio dėžės, kurioje galėčiau žaisti, ieškoti ir, aišku, klysti, nusišnekėti. Žinoma, joks teatras neįmanomas be žiūrovo, bet aš iš jo tikiuosi kiek daugiau: manęs netenkina vien žiūrovo pripažinimas, man nepakanka jo palaikymo ar entuziazmo. Aš noriu kartu su žiūrovu plėsti neregimybės lauką, atrasti naujų potyrių.

Žinoma, joks teatras neįmanomas be žiūrovo, bet aš iš jo tikiuosi kiek daugiau: manęs netenkina vien žiūrovo pripažinimas, man nepakanka jo palaikymo ar entuziazmo. Aš noriu kartu su žiūrovu plėsti neregimybės lauką, atrasti naujų potyrių.

– Esi bene vienintelio nepriklausomo teatrinio darinio, kuris bent viena koja gyvuoja Kaune, įkūrėjas. Kaip manai, kodėl Kaune taip sunkiai ir lėtai steigiasi nepriklausomos trupės?

– Manau, pirmiausia dėl to, kad teatro studijos vyksta Vilniuje ir jas baigę studentai lieka sostinėje bei nemato reikalo vykti kurti į Kauną.

Kitas klausimas, ar Kaunui apskritai reikia „,kitokio“ teatro – ne repertuarinio, ne reprezentacinio, ne paradinio? Bet net ir tie, kuriems to reikia, Kaune neturi, kur nueiti, nes tai vienintelis didesnis šalies miestas, kuriame nėra jokio menų inkubatoriaus, jokios platformos nepriklausomiems kūrėjams. Kol kas panašu, kad Kaune jaunimą bandoma išlaikyti tiesiant ir taisant kelius, o ne sudarant jiems sąlygas kurti ar kitaip realizuoti save.

– Kaip manai, kodėl mūsų teatro žmonės – įskaitant ir mūsų didžiuosius režisierius – taip retai dalyvauja polemikoje viešojoje erdvėje skaudžiausiais, garsiausiai nuskambančiais visuomeniniais, politiniais ar kultūros klausimais?

– Manau, sovietinė patirtis ir savitas bendravimo kultūros paveldas mums trukdo kalbėti viešai ir atvirai, todėl daug mieliau dalijamasi išmone paraštėse, įvairiose anoniminėse erdvėse ar kuluaruose.

VDU Menų fakultetko archyvo nuotr./Spektaklis „Medėjos kambarys“
VDU Menų fakultetko archyvo nuotr./Spektaklis „Medėjos kambarys“

– Jei tarsime, kad teatras pačia bendriausia prasme yra vienų žmonių pokalbis su kitais žmonėmis, kokį tuomet statydamas „Medėjos kambarį“ įsivaizdavai (ar įsivaizduoji) savo pašnekovą-spektaklio žiūrovą?

– Adekvatų. Neramų, spektaklio metu jaučiantį kaltę, nerimą, dėl to, ko jis pats nepadarė, nepripažįstantį prieš jo akis vykstančios neteisybės, žinantį, kad yra taip, kaip ir atrodo, ir norintį, kad taip nebūtų.

Norintį pakeisti esamą situaciją. Tokį, kuris pyksta ne ant aktorių, kalbančių apie jiems aktualią temą, o dėl to, kad taip vyksta jo mieste, šalyje, su jo bendrapiliečiais. Tokį, kuris karščiausiame spektaklio taške nepabėgtų ir nepabūgtų ištarti „stop, aš supratau – bet ką dabar darom?“

Manau, sovietinė patirtis ir savitas bendravimo kultūros paveldas mums trukdo kalbėti viešai ir atvirai, todėl daug mieliau dalijamasi išmone paraštėse, įvairiose anoniminėse erdvėse ar kuluaruose.

– Kokį norėtum matyti AAT po, tarkime, 10 ar 15 metų?

– Kol kas neįsivaizduoju ir nesu įsitikinęs, ar po tiek metų jis dar gyvuos. Žaviuosi tokiomis trupėmis, kaip estų NO99, britų Forced Entertainment, belgų The Needcompany, mums jau neblogai pažįstamo vengro A.Schillingo „Krétakör“ – tokiomis, kurios bėgant laikui, susidūrus su visa aibe finansinių, politinių, estetinių sunkumų išlieka gyvos, gyvybingos, šiuolaikiškos, sąžiningos su esamuoju laiku, žaismingos ir savitos. Mano didžiausia svajonė – kad po kokio dešimtmečio tarp jų galėčiau įrašyti ir AAT.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą