Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2014 05 14

67-asis Kanų festivalis: trys litvakų anūkai, dvi moterys ir vienas ypač ilgas filmas

Bent dviem skandalais pagarsėjusi prancūzų režisieriaus Olivier Dahano („Edith Piaf. Rožinis gyvenimas“) romantinė istorinė drama „Monako princesė“ (Grace of Monaco) šiandien vakare spalvingomis fanfaromis paskelbs sinefilų ir kino industrijos profesionalų nekantriai laukiamo elitinio Kanų festivalio pradžią.
Nicole Kidman
Nicole Kidman / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Po Prancūzijos Rivjeros saule ketina svečiuotis atidarymo madona Nicole Kidman, kerinčioji Marion Cottillard, tik po vieną filmą metams išsirenkanti seksualioji Monica Bellucci, dividentus „Oskaro“ nominacijai kaupsiantis Steve’as Carrellas, režisieriumi debiutuojantis Ryanas Goslingas, du skirtingus vaidmenis reklamuosiantis Robertas Pattisonas, geriausios aktorės titului pretenduojanti jo buvusi širdies dama Kristen Stewart, surimtėjęs Channingas Tatumas, savęs ieškantis Ryanas Reynoldsas, žavingoji Mia Wasikowska, tarp komercijos ir meno nepasiklystanti Juliette Binoche, elegantiškasis kaubojus Madsas Mikkelsenas, naujam atgimimui pasiruošusi Hilary Swank ir gausybė kitų įžymybių.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kanai
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kanai

 

67-ojo Kanų festivalio finalinė diena sutampa su Europos Parlamento rinkimais, tad paskutinę kadenciją prezidentu dirbantis legendinis vadovas Gillesas Jacobas nusprendė apdovanojimų ceremoniją paankstinti ir perkelti į šeštadienį.

67-ojo Kanų festivalio finalinė diena sutampa su Europos Parlamento rinkimais, tad paskutinę kadenciją prezidentu dirbantis legendinis vadovas Gillesas Jacobas nusprendė apdovanojimų ceremoniją paankstinti ir perkelti į šeštadienį.

Tai reiškia, kad festivalio direktorius Thierry Fremaux privalėjo nubraukti tris vietas iš oficialaus konkurso.

Jo turinys šiemet neskatina ypatingų išankstinių lūkesčių ir sukelia daugiau nusivylimo. Link olimpinių žaidynių aukso medaliams prilygstančios prestižinės „Auksinės palmės šakelės“ stiebsis tie patys, spėję atsibosti, nuolatiniai įtariamieji, kuriems Kanai tiesiog nemoka pasakyti „Ne“. 

Kanuose yra vietos senukams

Belgai broliai Jeanas Pierre’as ir Lucas Dardenne’ai, malietis Abderrahmanas Sissako, kanadiečiai Atomas Egoyanas ir Davidas Cronenbergas, britai Kenas Loachas ir Mike’as Leigh, prancūzai Olivier Assayasas ir Bertrandas Bonello yra etatiniai Kanų festivalio konkursinės programos dalyviai.

Prie savų lygos pridėkime populiarųjį Holivudo aktorių Tommy Lee Jonesą („Šioje šalyje nėra vietos senukams“), kuris po 2005 metais dviem prizais apdovanoto (geriausias aktorius + geriausias scenarijus) režisūrinio debiuto „Trys Melkuado Estrados laidotuvės“ mėgaujasi draugo statusu ir pakvietimu vesternui „Valkata“ (The Homesman).

Galime ginčytis, bet šiems patyrusiems meistrams jau nebereikia Kanų festivalio pagalbos, o štai jauniems režisieriams bent nominacija „Auksinei palmės šakelei“ prilygtų stipriai motyvacijai. Tačiau įtakingo užnugario neturintiems debiutantams beveik nelemta įveikti Thierry Fremaux filtro.  

Penktą kartą į Prancūzijos Rivjerą grįžta turkų maestro Nuri Bilge Ceylanas, tačiau didžiausią susidomėjimą generuojantis pats ilgiausias konkurso filmas lyg tyčia gavo tik vieną seansą ir pačiu prasčiausiu Kanų orbitos laiku.

Penktą kartą į Prancūzijos Rivjerą grįžta turkų maestro Nuri Bilge Ceylanas, tačiau didžiausią susidomėjimą generuojantis pats ilgiausias konkurso filmas lyg tyčia gavo tik vieną seansą ir pačiu prasčiausiu Kanų orbitos laiku.

Thierry Fremaux tikriausiai pagalvojo, kad 3 val. 16 min. trukmės „Žiemos miego“ (Winter Sleep) niekas nenorės žiūrėti, bet nuolankiai kabinamas favorito medalis garantuoja kūriniui masinį ažiotažą.

Patikimi Kanų informatoriai socialiniame tinklapyje „Twitter“ jau rašinėja įspėjimus, kad patekimas į šį seansą bus ypač sudėtingas, o juk į „Lumiere“ salę privalės sutilpti žurnalistai (vien spaudai išduota 4,5 tūkst. akreditacijų) ir svečiai su kvietimais.  

Vieno seanso dieta kažkodėl marinamas generalinėje spaudos konferencijoje išliaupsintas prancūzų „Naujosios bangos“ veteranas Jeanas Lucas Godard'as, kuris pareiškė dalyvausiąs trumpiausio (vaizdų eksperimentas tęsis vos 1 val. 10 min.) konkursinio filmo „Sudie kalbai 3D“ (Adieu au langage) premjerą, bet kategoriškai atsisakė bendrauti su žurnalistais ir viešai pasigyrė neduosiantis nė vieno interviu.

Moterys (ne)patinka

AFP/„Scanpix“ nuotr./Nicole Kidman
AFP/„Scanpix“ nuotr./Nicole Kidman

Prieš kiekvieną Kanų festivalį direktorius Thierry Fremaux nuolat kalamas prie kryžiaus su priekaištais, kad filmų atrankoje prioritetą aklai atiduoda režisieriams vyrams.

Neoriginali tema atsibodo jam pačiam, bet šiemet spaudos konferencijos įžangoje svarbiausias Kanų žmogus erzino susirinkusius anonsu, kad į oficialią programą neva pateko net 17 moterų, tačiau pamiršo patikslinti, kad 5 režisierės yra susijusios su intriguojančiu trumpametražių filmų rinkiniu „Sarajevo tiltai“ (Bridges of Sarajevo), o dar 2 režisieres sieja antrosios konkursinės programos „Ypatingas žvilgsnis“ atidarymo filmas „Vakarėlių mergina“ (Party Girl).

Konkursinėje programoje situacija nesikeičia – akivaizdžiai dominuoja vyrai, o moterims paliktos tik dvi vietos ir pats prasčiausias dieninis laikas premjeroms. 

Konkursinėje programoje situacija nesikeičia – akivaizdžiai dominuoja vyrai, o moterims paliktos tik dvi vietos ir pats prasčiausias dieninis laikas premjeroms. 

Bet ir čia pasireiškė Thierry Fremaux siauro pasirinkimo sindromas, nes prie auksinę šakelę užauginusios palmės jis penktą kartą prisileido japonų režisierę Naomi Kawase, kuri neabejotinai priklauso Kanų neliečiamųjų elito klubui.

Vienintele tikra naujoke belieka laikyti didelėmis viltimis trykštančią italę Alice Rohrwacher („Kino pavasaryje“ rodyto filmo „Gatvė Palerme“ aktorės Albos Rohrwacher sesuo), kurios antrajame filme „Stebuklai“ (The Wonders) sutiko vaidinti rečiau ekranuose pasirodanti ir viešumos vengianti garsioji Monica Bellucci. Talentingąją režisierę prieš trejus metus atrado ir iškėlė debiutams draugiškesnė paralelinė Kanų programa „Dvi režisierių savaitės“.   

Pastarojo dešimtmečio statistika aiškiai sudėlioja Kanų vyrų festivalio aritmetiką – iš konkursui pakviestų 204 filmų tik 18 režisavo moterys.

Kanados didybė ir Azijos skurdas 

Kanų festivalio oficialios programos spektras iš tiesų stebina ribotumu. Kartais atrodo,

AFP/„Scanpix“ nuotr./Leila Hatami
AFP/„Scanpix“ nuotr./Leila Hatami

kad Thierry Fremaux tvirtino filmus tingėdamas paieškoti daugiau. Jo pasirinkime dominuoja galingiausios šalys, o daugumą oficialaus konkurso vietų užsirezervavo Prancūzijos pardavimo kompanijų filmams (šiemet prancūzams priklauso 12 iš 18 konkursinių filmų).

Jei neturi prancūzų kino verslo užnugario, tai viltys patekti į Kanus sumažėjo iki stebuklo. 

Taip sutapo, kad tris filmus atsiuntė Kanada, nes į konkursą pagaliau prasimušė hiper aktyvus neeilinio darbštumo jaunosios kartos režisierius Xavieras Dolanas. Nekantriai laukiama paslaptingoji „Mamytė“ (Mommy) yra jo antroji premjera per pastaruosius devynis mėnesius („Kino pavasaris“ šiemet rodė 2013 m. Venecijoje debiutavusį trilerį “Tomas atvyko į kaimą”), o 25-erių kanadietis jau spėjo sukurti 5 filmus ir 4 iš jų startavo Kanuose. Vėlgi čia verta priminti, kad Xaviero Dolano talentą pastebėjo ne Thierry Fremaux, o “Dviejų režisierių savaičių” programos sudarytojai. 

Šiemet ypač skurdžiai Kanuose atstovaujama Azijai, bet ši tendencija kažkodėl būdinga visoms Festivalio programoms (netgi drąsesnėms paralelinėms). Kanai jaučiasi smagiai, ištardami „Ne“ korėjiečiui Kim Ki-Dukui ir žinodami, kad jo naują filmą draugiškai pasigriebs Venecija. Durys neatsidarė netgi anksčiau Kanuose pašventintiems japonui Takashi Miike, korėjiečiui Hong Song-soo ir Filipinų maestro Lavui Diazui („Norte. Istorijos pabaiga”).

AFP/„Scanpix“ nuotr./Jane Campion ir Willemas Dafoe
AFP/„Scanpix“ nuotr./Jane Campion ir Willemas Dafoe

Lietuvai neoficialiai atstovaus Michelis, Mike’as ir Davidas

Rytų Europai irgi atiteko ne pyragai. Oficialiame konkurse vietą išsikovojo rusų režisierius Andrejus Zviagincevas („Sugrįžimas”, „Ištrėmimas”, „Jelena”), kurio naujausia necenzūrine kalba prisodrinta drama „Leviatanas” (Leviathan) patvirtinta Atvirojo Rusijos kino festivalio „Kinotauras” uždarymo filmu.

Kol kas dar nedaug kam pasisekė pamatyti šį kūrinį, bet tie laimingieji nevengia skleisti žinią, kad tai yra geriausia, ką pavyko sukurti Venecijos kino festivalio laureatui Andrejui Zviagincevui. Panašu, kad „“Leviatanas” suvienys dažnai susipriešinusius rusų kino kritikus, kurie jau regi „Auksinę palmės šakelę”. Įdomu ir tai, kad panašios nuomonės laikosi įtakingieji prancūzų ekspertai ir festivalių apžvalgininkai. 

Kontrargumentą Rusijai pateiks pasaulio piliečiu save vadinantis Sergejus Loznica su karštu, provokuojančiu ir aktualiu dokumentiniu filmu „Maidanas” (Maidan), kurio montažo ir garso postprodukcijos darbai visą pavasarį buvo vykdomi Šarūno Barto studijoje „Kinema” Vilniuje.

Ypač griežta atranka garsėjanti paralelinė nepriklausoma programa „Kritikų savaitė” tarp septynių išrinktųjų pasikvietė ukrainietišką debiutinį filmą „Gauja” (The Tribe), kurio herojai bendrauja vien tik nebylių gestais.

Ypač griežta atranka garsėjanti paralelinė nepriklausoma programa „Kritikų savaitė” tarp septynių išrinktųjų pasikvietė ukrainietišką debiutinį filmą „Gauja” (The Tribe), kurio herojai bendrauja vien tik nebylių gestais.

Sklando gandai, kad ant „Kritikų savaitės” slenksčio buvo atsidūrusi Prancūzijoje gyvenančios lietuvių režisierės drama “Sangailė”, tačiau mūsų filmui pritrūko šiek tiek laimės ir teks ieškoti oro uosto nusileidimui prie kito festivalio. 

Kanai dar niekuomet vienoje kompanijoje neturėjo tiek daug lietuvių kilmės režisierių. Toronte gimęs veteranas Davidas Cronenbergas (provokuojantis juodo humoro trileris “Žvaigždžių žemėlapiai”) nuoširdžiausiuose interviu vis dažniau mini lietuvišką kilmę ir pasakoja apie mūsų šalyje užgimusią senelių meilės istoriją.

Mums, lietuviams, vertėtų palaikyti tris režisierius, turinčius giminystės ryšių su Lietuva.

Kanai dar niekuomet vienoje kompanijoje neturėjo tiek daug lietuvių kilmės režisierių. Toronte gimęs veteranas Davidas Cronenbergas (provokuojantis juodo humoro trileris „Žvaigždžių žemėlapiai”) nuoširdžiausiuose interviu vis dažniau mini lietuvišką kilmę ir pasakoja apie mūsų šalyje užgimusią senelių meilės istoriją.

Elegantiškojo anglo Mike’o Leigh (biografinė dailininko drama „Ponas Turneris”) šaknys nuveda į Ukmergę (čia gyveno jo senelė), o garsusis režisierius vieną sykį jau buvo atvykęs į Lietuvą.

Iš litvakų šeimos kilęs „Oskaro” premijos laureatas Michelis Hazanavichius („Paieška”) kol kas nerodo ypatingų simpatijų Lietuvai ir neskuba vaikams organizuoti ekskursijas į emigravusio senelio tėvynę dėl asmeninių priežasčių.

Po „Artisto” triumfo jis neprisileido lietuvių prodiuserių siūlymų bendradarbiauti, o apsisprendė 1948 m. kultinio amerikietiško filmo “Paieška” (The Search) veiksmą perkelti į šiuolaikinę Čečėniją. 

Kaip jiems seksis įtikinti ir apžavėti Žiuri, kurioje lyg tyčia susidarė moterų dauguma, sužinosime gegužės 24 d. vakare. 

Laukite tęsinio. Naujienų portalas 15min.lt kasdien apžvelgs 67-ojo Kanų festivalio konkursinės programos filmus ir kitas įdomesnes premjeras.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Kanų kino festivalis
AFP/„Scanpix“ nuotr./Kanų kino festivalis

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Užsisakykite 15min naujienlaiškius