Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Prenumeruoti
2017 02 20

Berlyno kino festivalio konkursinė programa: komedijos apie savižudybes ir pabėgėlius

Paskelbus konkursinę Berlyno kino festivalio programą buvo akivaizdu, jog šie metai festivaliui nebus legendiniai. Tarp aštuoniolikos konkurso dalyvių – kaip niekad mažai didelių vardų, o ir tie, kuriuos Berlynas prisiviliojo, jau perlipę karjeros piką. Turint omenyje, jog festivalis puikiai žinomas dėl politinio kino, atrodė, jog žiūrovų laukia dešimt dienų su socialinėmis temomis, bet be originalaus žvilgsnio į jas.
Kadras iš filmo „Kita vilties pusė“
Kadras iš filmo „Kita vilties pusė“ / „YouTube“ nuotr.

Nors tame buvo tiesos, šią prognozę konkursinė programa iš dalies paneigė – visų pirma, komedijų dėka. Žanras, pastaraisiais metais tarsi netinkantis autorinio kino rinkai (į Kanų konkursą, pavyzdžiui, kasmet prasimuša viena, daugiausia dvi komedijos) šįsyk ne tik prilygo dramoms, bet galbūt jas net praaugo, o komedijos tapo viena priežasčių, kodėl „ant popieriaus“ nekaip atrodžiusi programa turėjo savo žavesio.

Komedijos žanro dominavimas žymi ir itin svarbų pasikeitimą to, kaip kalbama aktualiomis temomis. Juk akivaizdu, kad kur jau kur, o Berlyne pabėgėliai bus svarbi tema – pernai visi dar viduryje festivalio žinojo, jog laimės, iš dalies dėl savo temos, „Liepsnojanti jūra“ (Fire ar Sea).

Šiemet noro atkreipti dėmesį į visuomenės problemas nei kiek ne mažiau, bet tai, bent jau konkursinės programos rėmuose, daroma su netikėtu subtilumu. Žinoma, aštuoniolikos filmų rinkinyje dominuoja klišės ir trafaretai, tačiau tarp jų yra ir saujelė kūrinių, iš tiesų ieškančių ir iš tiesų randančių.

Favoritų sugrįžimai

Du didžiausi konkurso vardai neabejotinai buvo Akis Kaurismäkis ir Agnieszka Holland. Abu jie pačiame aukščiausiame autorinio kino elite praleido jau kelis dešimtmečius, o, turint omenyje kitus konkursinės programos filmų režisierius, abu galėjo tikėtis ir didžiausios karjeros pergalės.

Sugrįžimo rezultatai – radikaliai skirtingi. Suomis pristatė juostą (beje, vienintelę konkurse iš tiesų nufilmuotą ant juostos), naudojančią tuos pačius triukus, kuriuos Akis naudojo visą karjerą. Stiliumi, humoru, iš dalies net tema „Kita vilties pusė“ (The Other Side of Hope) yra nuo ankstesnių jo filmų neatskiriamas projektas.

VIDEO: Kita vilties pusė (The Other Side of Hope) I Kino pavasaris 2017

Neatskiriamas jis ir kokybės prasme: pokalbiai prajuokina, siužetas įtraukia, o stilius paperka. Ypatingai smagu, jog apsiėmęs sukurti filmą apie pabėgėlį režisierius nieko perdėtai nedramatizavo ir leido siro Khaledo (akt. Sherwan Haji) ir suomio Vikstromo (akt. Sakari Kuosmanen) istorijoms gyventi šalia viena kitos, platesnius kontekstus komentuojant per jų kasdienybės epizodus, o ne atvirkščiai.

Kaip visuomet, apie Kaurismäkio kūrinį sunku ką nors pasakyti – viskas jame neįtikėtinai paprasta. Bet kažkaip, kažkodėl tai vis dar veikia, ir geriausio režisieriaus apdovanojimas čia absoliučiai pelnytas.

A.Holland „Gulėti paslikam“ (Spoor), tuo tarpu, yra toks nevykęs kūrinys, kad visą festivalį publika ginčijosi, ar tai parodija. Deja, šįsyk noras tikėti, jog tokia režisierė kaip A. Holland tiesiog privalo sukurti kokybišką filmą užgožė adekvatų žvilgsnį į jį, mat „Gulėti paslikam“ yra tragiškas kūrinys, nesvarbu, ar žiūrėsime į jį kaip į parodiją, ar kaip į nuoširdų trilerį.

Jame sekame Janiną (akt. Agnieszka Mandat), anglų kalbos mokytoją mažame kaimelyje Lenkijos pasienyje. Sentimentalizuoti visuomet mėgusi režisierė žaidimų su šunimis montažus supainioja su personažo savybių kūrimu ir net pati Janina atrodo nei kiek neįdomi, jau nekalbant apie antraplanius veikėjus.

A.Holland „Gulėti paslikam“ yra toks nevykęs kūrinys, kad visą festivalį publika ginčijosi, ar tai parodija.

Kai ji imasi ieškoti savo dingusių šunų, prisijungia visas ansamblis vienas už kitą tuštesnių personažų ir vangiai keliaujama į vieną tų pabaigų, kurios tuo pačiu yra ir nuspėjamos, ir per kvailos jomis patikėti, o blogiausia, jog visa tai stebėdamas žiūrovas tenori žiovauti – kai pamiršti sukurti personažus, tai gyvena jie ar miršta visai nebesvarbu.

Ir nepaisant viso to, tai negali būti parodija. Tokiu atveju reikėtų išmesti visus iki nukritimo kvailus pokalbius ir siužeto vingius, bet palikti pagrindinę filmo idėją – gyvūnų teisių svarbą – savo vietoje. O akivaizdu, kad ši žinutė nuoširdi. Vadinasi, A. Holland šįsyk buvo tokia gudri, kad padarė filmą, vienu metu ir ironišką, ir nuoširdų, sakantį vieną dalyką, ir tuo pačiu metu tiesiogiai jam priešingą. Klausimas tik kaip remiantis tokiu selektyviu filmo ironijos skaitymu dar galima kokį nors, absoliučiai bet kokį filmą pasmerkti...

Santykiai ir dramos juose

Viena maloniausių staigmenų Berlyne buvo tai, kaip šiemet atrodo žmonių – porų, šeimų, draugų – santykiai.

Teresos Villaverde’s „Colo“ (kartu su „Kita vilties puse“ geriausias konkurso filmas) – tai 138 minutės nepaprastai lėto šeimos santykių nagrinėjimo. Vyras, moteris ir dukra išgyvena savo problemas, po truputį juos stumiančias vis toliau ir toliau vienas nuo kito. Ne tai, kad pradžioje kuris nors jų norėtų iš tiesų būti kartu.

Priešingai nei A. Holland atveju, šįsyk klišė iš tiesų apverčiama aukštyn kojom – šeimos vyras „Colo“ yra visiškai priklausomas nuo jį supančių moterų. Tai jo žmona išlaiko šeimą, ir jai užtenka vieną vakarą grįžti valanda vėliau, kad vyrui prasidėtų panikos priepuolis – gal pagaliau susivokė ir paliko. Kartu jam žūtbūt reikia ir dukros, jau nebeįdomios, bet reikalingos jam save tikinant, kad ne jis yra silpniausia jų šeimos dalis.

VIDEO: Filmo „Colo“ anonsas

Trys personažai gyvena savo gyvenimus, tačiau vyras, būdamas labiausiai bejėgis, geriausiai reprezentuoja struktūros aplink šeimą griūtį. Jei žiūrėdami Michaelio Hanekes „Vilko valandą“ (Time of the Wolf) tik filmui įsibėgėjus suprantame, kad įvyko apokalipsė, tai „Colo“ pasibaigus vis dar turime klausti, kokia dalis šio mechanizmo jau subyrėjo. Gal merdi tik šie trys personažai, o galbūt, ir tai labiau tikėtina, viskas aplink, ir pasaulio pabaiga ateina mums jos net nepastebėjus.

Tai sakyti irgi jau savotiška klišė, bet „Colo“ yra ilgo apmąstymo reikalaujantis filmas – Villaverde’s šeimos portretas toks daugialypis, jog jam iššifruoti prireiks ilgų valandų. Deja, vienų kritikų favoritu laikytas, kitų visai nurašytas filmas galiausiai nelaimėjo nieko, kaip kad neretai nutinka drąsiausiems festivalių kūriniams.

Rumuniška „Ana, mano meile“ (Ana, mon amour ) pasakoja apie lygiai taip pat vienas nuo kito tolstančius žmones. Tomo (akt. Mircea Postelnicu) ir Anos (akt. Diana Cavallioti) santykius griauna jos psichinė liga, tiksliai neaišku, iš kur kilusi, ar kaip gydoma. Călinas Peteras Netzeris, su „Vaiko pozicija“ (Child’s Pose) prieš ketverius metus laimėjęs festivalį, mėto žiūrovą per skirtingus laikus neieškodamas kaltų ir nebandydamas visko paaiškinti.

Vienas kito nekęsti imančius žmones vaizduojantis režisierius tarsi perša išvadą, jog nepaisant Anos silpnumo, Tomai jos reikia tiek pat, kiek jai jo. Jie remiasi vienas į kitą, taip patys griaudami savo gyvenimus, tačiau šis veiksmas nei vieno jų atveju nėra nei altruistiškas, nei savanaudiškas. „Ana, mano meile“ išlaiko brandą, su kuria Netzeris vaizdavo šeimyninius santykius „Vaiko pozicijoje“, bet šįkart palikdamas du žmones, ne visą giminę, jis prieina taip arti „tikro“ žmogaus, jog nepaisant antipatijų abiems protagonistams negali jų neužjausti, ir iš dalies supranti, kodėl jie elgiasi taip, kaip elgiasi – o tai jau be galo daug.

Vengrų juosta apie du skerdyklos darbuotojus, pradedančius sapnuoti tą patį ir galiausiai, savaime suprantama, įsimylinčius, yra vienas tų filmų, kurie taip stengiasi būti stilingi, jog pamiršta būti kuo nors daugiau.

Santykių komedija „Apie sielą ir kūną“ (On Body and Soul), laimėjusi pagrindinį, Auksinio lokio apdovanojimą, iki santykių dramų kokybės nepriauga, bet pasiekusi Lietuvos žiūrovus neabejotinai sulauks daug gerbėjų. Vengrų juosta apie du skerdyklos darbuotojus, pradedančius sapnuoti tą patį ir galiausiai, savaime suprantama, įsimylinčius, yra vienas tų filmų, kurie taip stengiasi būti stilingi, jog pamiršta būti kuo nors daugiau.

„Apie sielą ir kūną“ svyruoja: vieną akimirką jo pokštai veikia ir paperka, priversdami šypsotis net žiūrint į savižudybę, kitą atrodo kaip scenaristo šūvis, ekrane nėmaž nesižiūrintis. Gaila, jog šie nepataikymai dažniausiai nutinka plėtojant personažus, o kuo svarbesnis struktūriškai yra pokštas, tuo prasčiau jis suveikia.

Vieno vakaro kinas

Konkurse buvo du vienas nuo kito beveik neatskiriami filmai – visomis detalėmis, įskaitant pavadinimą (vienas „Vakarienė“ (The Dinner), kitas „Vakarėlis“ (The Party)). Abiejų siužetas pasakoja apie vieną vakarą susirinkusią grupelę pažįstamų, vietoj smagių pašnekesių randančių tik pykčius. Na, skyrėsi jie tik tuo, jog pirmasis norėjo būti drama apie visas pasaulio problemas, o antras – lengva komedija, ir tuo, kad antrasis buvo vienas geresnių festivalio filmų, o pirmasis – visos programos dugnas.

„Vakarienė“ iš esmės yra filmas tiems, kurie nori didžiuotis žiūrį satyrą, bet neturintiems gabumų ją suprasti.

Taigi, „Vakarienė“. Paulas (akt. Steve Coogan) labai nenori į vakarienę su broliu kongresmenu (akt. Richard Gere). Žmona (akt. Laura Linney) šiaip ne taip jį įkalbina, ir prasideda vakaras kartu. Prasideda ir dramatiški flashbackai, ir pažodinis savo jausmų aiškinimas – žinote, kaip tokie filmai atrodo. Galiausiai paaiškėja, jog susirinko jie ne šiaip pasikalbėti, bet nuspręsti, ką darys su savais sūnumis, prieš savaitę padariusiais labai rimtą nusikaltimą.

Tada seka atseit labai moraliai painus klausimas, kurį, jei visi veikėjai, norėdami pagelbėti režisieriui šią katastrofą ištęsti iki ilgo metro, nepabėgtų nuo stalo nostalgiškai kur nors pasižvalgyti, būtų galima išnagrinėti per plius minus penkias minutes. Galiausiai paaiškėja, vėlgi, netikėtai nors tu ką, kad visi personažai turi savų kėslų – ech, supuvęs pasaulis. „Vakarienė“ iš esmės yra filmas tiems, kurie nori didžiuotis žiūrį satyrą, bet neturintiems gabumų ją suprasti.

Bet yra ir „Vakarėlis“. Viskas taip pat: vienas vakaras, viena lokacija, būrelis veikėjų, krūva konfliktų. Janet (akt. Kristin Scott Thomas) rengia artimiausiems draugams vakarėlį. Ji ką tik paskirta sveikatos ministre ir nuotaikos džiugios. Visų, išskyrus jos vyro (akt. Timothy Spall), niūriai sėdinčio kampe.

Ir šįsyk, kaip „Vakarienėje“, paaiškėja, kad visi turi savo paslaptis ir savo kėslus. Bet nors twistų šįsyk tiek pat daug, jei ne dar daugiau, pati režisierė Sally Potter akivaizdžiai supranta situacijos komizmą. Tokiuose filmuose visi visuomet mirtinai susipyksta, tačiau šįsyk tai daroma su sveiku kiekiu ironijos ir tiek citatų vertų pajuokavimų, kad norisi, jog filmas truktų ilgiau nei 71 minutę.

VIDEO: Ištrauka iš filmo „Vakarienė“

Tiek „Vakarienės“ trukmė, tiek siužetas palieka žiūrovą nepersisotinusį atsakymais ir tai, lyginant su „Vakariene“, pasiryžusia šokinėti per laiką ir erdvę kiek tik reikia, kad net bukiausiems būtų aiški kiekviena detalė, rodo puikų kuriančiojo suvokimą, ko nori žiūrovas.

Veikiančios klišės

Klišės yra gero kino priešas. Tai akivaizdu. Bet šiemet konkurse itin įsiminė du filmai, radikaliai skirtingai naudojantys klišes, ir per savo santykį su jomis pabrėžiantys dvi skirtingas prieigas prie savo istorijų.

Visų pirma, Alaino Gomis „Felicitė“ (Félicité). Konge gyvenančios dainininkės (akt. Véro Tshanda Beya Mputu), jos į avariją pateikusio sūnaus ir girtuoklio vaikino istorija. Viskas, kaip visad tokiuose filmuose, labai tikroviška, išskyrus tuos atvejus, kai metaforas norima pabrėžti sapnų epizodais ar muzikiniais intarpais – tuomet realizmas trumpam atsisėda ant atsarginių suolelio. Ir visa istorija panašiai naivi: viskas eina vis blogyn, pusę filmo mergina beviltiškai vaikšto gatvėmis ieškodama pinigų sūnaus operacijai, bet muzikoje esą randamas pabėgimas ir grožis – visi standartai vietoje, pabaiga aiški dar prieš pradžią.

Šis filmas niekada nepriverčia žiūrovo jausti, nes nepaisant visų sunkumų, nepaisant ryškios kančios, jo veikėjai yra tokie pat seklūs kaip Geležiniai žmonės ar Kapitonai Amerikos.

Tai kinas, klišių turintis nei kiek ne mažiau nei Holivudinis veiksmo filmas, tik kadangi šios klišės kartoja festivalinį kiną, jos jau pačios savaime daugeliui įtinka. Ir netgi tame nėra nieko blogo – prasčiau tuomet, kai filmas yra tik klišės, kas ryšku „Felicitėje“. Šis filmas niekada nepriverčia žiūrovo jausti, nes nepaisant visų sunkumų, nepaisant ryškios kančios, jo veikėjai yra tokie pat seklūs kaip Geležiniai žmonės ar Kapitonai Amerikos. Šiuo atveju klišės nestumia istorijos į priekį, nepalaiko aplinkinių detalių, o visas jas atstoja.

O štai „Laukinės pelės“ (Wild Maus) atvejis puikiai parodo, kaip galima lipdyti klišes ir gauti kažką daugiau. Komedija apie darbo netenkantį muzikos kritiką, kuris užuot pasakęs tai žmonai imasi kerštauti prieš buvusį bosą, klišių pilna tiek pavienėse scenose, tiek pačioje filmo širdyje. Jo skirtumas nuo „Felicitės“ yra gebėjimas klišes kažkam panaudoti. „Laukinė pelė“ sugeba padaryti vienintelį komedijai būtiną dalyką – prajuokinti – ir šiame kontekste klišė tampa netgi visai žavi.

Taip, visa tai matyta, taip, tokios komedijos jau pabodusios, bet skirtumas tarp „Felicitės“ ir „Laukinės pelės“, mano akimis, žymi skirtumą tarp pesimistinės šių metų Berlyno programos prognozės ir maloniai nustebinusios realybės. Kinas čia nebuvo iš naujo prikeltas ar iš pamatų perkurtas, bet nepaisant to jis buvo gyvas, natūralus ir, labiausiai netikėta, juokingas. O laikais, kai kas antras kritikas apdainuoja kino mirtį (vienam mes žiūrim į filmus-lavonus penkiolika metų, kitam penkiasdešimt), tai įkvepia – kino nereikia prikelti, jis gyvas ir sveikas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Vasarinių padangų sezonas: kur rasti geriausią kainos ir kokybės santykį?
Reklama
Pranešimas apie prašymų dėl triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo išlaidų kompensavimo priėmimą
Reklama
Atėjo metas apsitverti sklypą: specialistų patarimai
Reklama
„CFMOTO“ tapo naujos motociklų vairavimo akademijos Lietuvoje partneriais
Užsisakykite 15min naujienlaiškius