Filmo akiratyje – žmonės, įsimylėję savo profesiją. Menininkai, kūrę tais sudėtingais laikais, kai viena buvo galvojama, o kita sakoma. Menininkai, patekę į trijų bene aktyviausiai anuomet maitinusių vaizdais kultūrinę spaudą fotografų objektyvus. Natūralu, kad ir filmo pasakojimas remiasi fotografų – Algimanto Kunčiaus, Romualdo Rakausko bei Antano Sutkaus įspūdžiais apie susitikimus, bendravimą, emocijas, kūrybos blyksnius ir susidūrimus su abejinga ar veidmainiška aplinka.
Filme tarsi nejučiomis išryškėja takoskyra tarp oficialaus ir neoficialaus meninio gyvenimo, galiojusi ir dailininkams, ir fotografams. Net tokia oficiali ano meto figūra kaip Antanas Sutkus – ilgametis fotografų sąjungos pirmininkas ir jos įkūrėjas sovietmečiu – prisipažįsta ne kartą fotografavęs „į stalčių“ – ir pats nežinąs, kada ir ką iš ten ištrauks.
Algimantas Kunčius – kiek kitoks atvejis. Jis pačioje filmo pradžioje pasisako nekuriąs meno (ir tai skamba paradoksaliai, nes žinomas jis pirmiausia kaip gerai sukomponuotų ir formos bei santykio su natūra požiūriu preciziškai artikuliuotų nuotraukų autorius). A.Kunčius atsiskleidžia kaip nepastebimas, bet viską pastebintis menininkų bendravimo ir kūrybos proceso akimirkų fiksuotojas. Būtent tokio pasišventimo dėka šiandien galime pasakoti apie tai, kas oficialiame lygmenyje anuomet beveik visiškai nebuvo atspindima. Tiesa, kaip ir Antano Sutkaus, didelė dalis Algimanto Kunčiaus archyvo tebėra negatyvuose, filme parodyta tik labai nedidelė to lobio dalis.
Romualdas Rakauskas tuo tarpu apgailestauja, praleidęs daugelį progų nuspausti fotoaparato mygtuką. Tačiau jo atmintyje išlikę susitikimai su meno pasaulio žmonėmis tebėra ryškūs – tarsi nuo tada nebūtų prabėgę dešimtmečiai. Ypač pasakojimai apie bičiulystę ir bendradarbiavimą su Rimtautu Gibavičiumi. Žurnalui „Mūsų gamta“ darytas paprasčiausias fotoreportažas apie eigulio darbo dieną netyčia tampa likiminės R.Gibavičiaus nuotraukos atsiradimo dingstimi ...
Nuotraukos, kurias fotografai darė tarsi tik patys sau, šiandien kažkuo panašios į po kurio laiko publikuojamus žymių žmonių dienoraščius, esmingai papildančius mūsų iki tol turėtą supratimą – kokia buvo kultūrinio gyvenimo realybė.
