Vakaras pradėtas staigmena. Programoje vos pora žodžių paminėtas pernykščių laimėtojų – grupės „ba.“ pasirodymas su studijos „Miracles“ videoprojekcija buvo trumpas, bet labai galingas. Beną Aleksandravičių, iš visų plaučių rėkiantį salės pakraštyje, atkartojo didžiuliame ekrane suketurgubinti skulptūriški jo profiliai.
Tokia įžanga tarsi sudėliojo pagrindines konkurso gaires: vaizdas turėtų rezonuoti su muzika, ne tiesmukai ją atkartoti, o sustiprinti jos poveikį ir išplėsti prasmių lauką; vaizdas turi būti dinamiškas, meniškas ir sukurtas moderniomis kinematografinėmis priemonėmis; nebūtinai – prabangus, svarbiau – originalus; na, ir dar reikia geros dainos.
Penkiolika atrinktų vaizdo klipų parodė platų lietuvišką spektrą – ir muzikos, ir kinematografijos. Programą tikrai būtų galima demonstruoti plačiau, kituose Lietuvos miestuose ar festivaliuose, kaip kad trumpametražių filmų programą. Tokia kelių medijų sintezė drauge yra ir edukacinė, ir patriotinė, ir, galiausiai, pramoginė. Kol kas belieka džiaugtis, kad klipus vertino ne tik Lietuvos, bet ir užsienio atstovai, nes gėda prieš juos tikrai nebuvo.
Atrinktus klipus galima visaip skirstyti ir ieškoti įvairiausių tendencijų. Viena įdomesnių – santykis su šalies istorija. Ryškiausias to pavyzdys – Šventinio Bankucheno „Lietuvos istorijos repas“ (rež. Lukas Šidlauskas, Aistė Papartytė, Andrius Alčiauskas), įvertintas publikos prizu ir už unikalią viziją. Kaip sakė komisijos narė iš Latvijos, šiuo klipu istorija tiesiog pasisavinama, užvaldoma. Svarbiausi faktai, datos ir asmenybės atsiduria neįprastame – repo – kontekste ir ateityje jau sunkiai šio šleifo nusikratys.
Priešingu galima laikyti islandų grupei „Low Roar“ Sauliaus Baradinsko sukurtą klipą „Nobody Loves Me Like You“, kuriame, vaizduojant meilę partizaninio karo metu, atkartojami iš filmo į filmą keliaujantys motyvai ir personažai. Visiškai netiesiogiai prie istorinio konteksto prisiliečiama grupės „Despotin Fam“ klipe „Nemiriau (Versija)“ (rež. Gintarė Minelgaitė), įvertintu pagrindiniu konkurso prizu (1500 eurų). IX Kauno forto fone juda paslaptingos būtybės, veidus paslėpusios po gauruotais perukais. Kas jos tokios ir kodėl – žiūrovui paliekama sumąstyti pačiam.
Kita pasikartojanti ypatybė – siurrealizmas. Nuoseklus kino siužetas sukurtas Beissoul & Einiaus klipe „Lion“ (rež. Justas Ramanauskas), kuriame stalkerio atvežti ligoniai nušiurusioje malkinėje patiria gydančią muzikos ir grožio galią. „No Real Pioneers“ klipe „Clouds Below“ (rež. Pijus Vėberis, Justė Urbonavičiūtė) animacinio koliažo technika jungiamos žurnalų iškarpos sukuria šiurpoką apokaliptinę atmosferą.
Turbūt keisčiausias programos klipas – „Solo Ansamblio“ „Moteris“ (rež. Robertas Nevecka, Šarūnas Akelaitis) – 7 minučių, 5 dalių siaubo filmas su ateiviška moterimi, kultūristais, fechtuotojais, balandžiais ir aštuonkojais.
„Without Letters“ klipe „Heritage“ (rež. Saulė Bliuvaitė) košmaro pojūtį sukuria neoninės spalvos, skalbimo mašina ir išbėgęs pienas. „Sheep Got Waxed“ klipe „Forro“ (rež. Mikas Žukauskas), paskelbtame geriausiu debiutu, siurrealistinė atmosfera gimsta iš hiperrealizmo: obsesinio kompulsinio sutrikimo kamuojamas vyriškis kovoja su prigimtiniu pasaulio chaosu. Savotiškai hiperrealistiniu galima pavadinti ir grupės „Kite Art“ animacinį klipą „Empty Space“ (rež. Rūta Juškauskaitė, Justina Deinytė), labai liūdnai pasakojantį apie antros pusės paieškas virtualiame pasaulyje.
Pasakos forma skirtingai interpretuojama Ericos Jennings klipe „Leading Me Home“ (rež. Laurynas Valkiūnas, Klementas Davidavičius) ir Sauliaus Prūsaičio „Pasakoje be galo“ (rež. Mindaugas Meškauskas). Pirmajame, pasitelkus Orfėjo ir Euridikės mitą, vaizduojama abstrakti kelionė per žiemišką peizažą. Antrajame uždaroje studijos erdvėje, teatriniame šokėjų ir dainininkų fone, princas seka pasaką be galo.
Uždara erdvė keliuose klipuose išnaudojama kaip pagrindinė idėjinė ašis, išryškinanti suvaržymų ir pasipriešinimo temą. Dainininkės Angelou klipe „Grip“ (rež. Lukas Sinkevičius), remiantis užsienietišku pavyzdžiu, moteris šoka apleistame fabrike – jos maištą simbolizuoja spalvoti dūmai ir pabrėžtinis seksualumas. Subtiliai įtampa kuriama „Colours of Bubbles“ klipe „Rusty Trombone“ (rež. Darius Miniotas), sulėtintai stebinčiame besiboksuojantį vaiką.
Grupės „ba.“ klipe „Kūną palikai / Atsibudai“ (rež. Dominykas Bliznikas) maištinga energija uždaroma į keistą ir klaustrofobišką erdvę – oro baliono vidų.
Labiau tiesiogiai maišto tema interpretuojama „Deeper Upper“ klipe „No Regrets“ (rež. Saulius Baradinskas), atrakcionų parke vaizduojant jaunuolių meilę ir konfliktą su aplinka.
Apie lietuviškų vaizdo klipų atgimimą šnekama jau ne vienus metus, ir paneigti tai būtų sunku. Belieka tikėtis, kad šią įkvepiančią programą pamatys kuo daugiau žiūrovų – jei ne kino teatre, tai bent jau kompiuterio ekrane.
