Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gyvenimas pabėgus iš karo zonos – visuomenės paribiuose

Filmas „Dypanas“ / Kadras iš filmo
Filmas „Dypanas“ / Kadras iš filmo
Šaltinis: Projekto partnerio remiamas turinys
Turinio kontrolė – redakcijos rankose, projekto partneris tik inicijuoja ar palaiko temos viešinimą
0
Skaitysiu vėliau
A A

2009 m. Šri Lankos vyriausybei pagaliau sumušus „Tamilo tigrus“ buvo užbaigtas vienas ilgiausių Azijoje kada nors vykusių pilietinių karų, dėl kurio namus turėjo palikti šimtai tūkstančių žmonių. Šiuo kontekstu besiremiantis Jacques'o Audiardo filmas „Dypanas“, 2015 m. Kanų festivalyje nuskynęs Auksinę palmės šakelę, yra kaip niekad aktualus ir šiandien: juk išties dažnai yra pamirštama įsigilinti, kokia nepageidaujama ir skaudi yra priverstinė emigracija.

Šri Lanka, anksčiau žinoma kaip Ceilonas, laisvę nuo britų kolonijinio valdymo išsikovojo 1948-aisiais, praėjus vieneriems metams nuo kaimynystėje esančios ir kultūriškai itin artimos Indijos išsivadavimo. Etniškai nevienalytės salos populiacijos pagrindą sudaro sinhalai budistai, o 1983 m. prasidėjusį pilietinį karą sukėlė tamilų, kurių dauguma išpažįsta induizmą, mažuma.

Valstybingumo siekusių „Tamilo tigrų“ gretose kaunasi ir Dypanas, kurį vaidinantis Antonythasanas Jesuthasanas pats paauglystėje priklausė minėtai karinei grupuotei. Dar daugiau autentikos ir intrigos filmui suteikia Jesuthasano patvirtinimas, jog apie 50 proc. juostoje pavaizduotų situacijų yra biografinės.

Integracijos svetimose visuomenėse keliai ir klystkeliai

Bėgant iš Šri Lankos prie Dypano prisijungia atsitiktinai sutikta mergina Yalini ir devynerių metų mergaitė Illayaal. Trys nepažįstami žmonės yra priversti apsimesti šeima tam, kad gautų politinį prieglobstį Prancūzijoje. Apsigyvenę pavojingame Paryžiaus priemiesčio rajone, kuriame siaučia narkotikų prekeiviai, atvykėliai išgyvena socialinę ir kultūrinę atskirtį. Kaip pastebi Yalini:

Šri Lankoje tu šypsaisi net jeigu nukrenti ir susižeidi. Čia, jeigu šypsaisi per daug, žmonės galvoja, kad tu nesupranti ką jie kalba arba šaipaisi.

Tamilė Suhasini, kuri buvo mano kaimynė studijų Londone metu, niekada nedaugžodžiavo apie tai, kas ją privertė palikti Šri Lanką. Užtat ji tikrai labai daug šypsodavosi. „Tiesiog čia, Londone, daugiau galimybių“, – pokalbio virtuvėje metu tarsteli Suhasini ir tęsia jai gerokai malonesnį pasakojimą apie savo krašto nacionalinius patiekalus, primygtynai įsiūlydama schezwan padažu pagardintą dosa paplotėlį. Iš visų jėgų stengiuosi neparodyti, kad man jis gerokai per aštrus, ir toliau entuziastingai linksiu galvą numykdama, kad skanu.

Suhasini vyras Isuru mažiau kalbus. Žinau tiek, kad jų santuoka buvo skubota, idant Isuru būtų pratęstas leidimas gyventi Jungtinėje Karalystėje. Paklausti, ar turi galimybių karts nuo karto sugrįžti į Šri Lanką aplankyti šeimos, sutuoktiniai purto galvas: beveik visi jų artimieji taip pat yra emigravę, kas į Didžiąją Britaniją, kas į Vokietiją, kas dar kur.

Filmas „Dypanas“ / Kadras iš filmo
Filmas „Dypanas“ / Kadras iš filmo

Neraminantis faktas, kad net pasibaigus pilietiniam karui, emigracija iš Šri Lankos nesiliauja. Nors emigrantų pagrindą sudaro tamilai, išvyksta ir vis daugiau sinhalų. Pavyzdžiui, 2012 m. į Australiją vien laivais atplaukė apie 6500 šrilankiečių.

Nesibaigiančio bėgimo iš šalies priežastys yra nebūtinai ekonominės – jos kompleksinės ir ne visuomet aiškiai suvokiamos. Tačiau visi daugiau ar mažiau sutaria, kad pasibaigus pilietiniam karui neįvyko nei deramas susitaikymas po konflikto, nei gyvybiškai būtinas ekonomikos ir infrastruktūros atgaivinimas.

Tuo tarpu filme galime stebėti pačius blogiausius pabėgėlių integracijos Vakarų Europos valstybėje pavyzdžius: užsieniečių nugrūdimas į nusikalstamumo apimtus rajonus, turinčius didžiausią socialinę riziką, užimtumo, ypač vietinės kalbos pamokų, neorganizavimas, o taip pat ir aršus vaikų priešiškumas mokyklose. Sparčiai prancūziškai besimokančiai Illayaal paklausus, ar gali pažaisti su guma šokinėjančiomis mergaitėmis, viskas baigiasi nelabai gražiai. Kaip tokiais atvejais neatsidurti visuomenės paribiuose?

Filmas „Dypanas“ / Kadras iš filmo
Filmas „Dypanas“ / Kadras iš filmo

Tiesa, egzistuoja nuomonė, kad Prancūzija toli gražu nebėra sėkmingas pabėgėlių integracijos pavyzdys kokiu buvo anksčiau. Alžyre gimęs prancūzų humanitaras Malekas Chebelis įsitikinęs, kad su tuo stipriai susijęs faktas, jog apsėsti sekuliarios valstybės idėjos prancūzai vis labiau niekina ne tik musulmonus, bet ir kitų viešai savo tikėjimą išpažįstančių konfesijų atstovus. Ta proga, prisiminkime ir kuriozišką burkinio (musulmoniško maudymosi kostiumėlio) draudimą.

Daugiasluoksnis siužetas

„Dypanas“ yra daugiasluoksnis filmas, kuriame organiškai vystoma ne viena svarbi tema: mėginimai kurti gyvenimą svetimoje šalyje, trijų nepažįstamų žmonių, privalančių vaidinti šeimą santykių peripetijos, šiek tiek romantikos ir nuo kovų smarkiai pavargusio Dypano širdis („Karas dar nesibaigė, bet man... jis jau baigtas“).

Ironiška, bet bėgdamas nuo pilietinio karo, Dypanas yra priverstas įsivelti į tarpusavyje kovojančių narkotikų gaujų karus. Būtent ši veiksmo linija kai kuriems kino kritikams pasirodė beprasmė: anot jų, vietoje to galėjo būti toliau plėtojami jiems daug įdomesni trijų pagrindinių veikėjų komplikuoti tarpusavio santykiai. Kita vertus, į veiksmo scenas galima žiūrėti ir kaip į labai nuoseklų sprendimą: net ir atsidūrimas kitame pasaulio krašte tikro pabėgimo nuo karo negarantuoja.

Filmą „Dypanas“ galite pažiūrėti išmaniojoje „Telia“ televizijoje.

VIDEO: Filmo „Dypanas“ anonsas
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius