Filmas „Iš miško“ (Me'kivun ha'yaar) 2004 metais pristatytas Berlyno tarptautiniame kino festivalio „Forumo“ programoje yra artimiausias programos filmas mūsų tautai. Režisieriai Limor Pinhasov Ben Yosef ir Yaron Kaftori Ben Yosef savo kūrinyje atsigręžia į Paneriuose įvykusias masines žudynes, kur buvo sušaudyta apie septyniasdešimt tūkstančių žydų tautybės gyventojų. Ši tragedija vis dar yra opi ir itin jautri tema mūsų šalyje, kurioje vengiama kalbėti apie žydus žudžiusius žmones.
Režisieriai apie šią istoriją sužinojo Tel Avivo laikraščiuose, perskaitę apie 10-ajame dešimtmetyje atrastą Paneriuose gyvenusio Kazimiero Sakowicziaus dienoraštį, kuriame jis dokumentavo žydų sušaudymus 1941–1944 metais. Pasak, daktarės Rachel Margolis, kuri šifravo ir perrašė dienoraštį, Sakowiczius įvykius aprašinėjo kas kelias dienas ir stebėjo juos iš slaptavietės. Jo tikslas galėjo būti panaudoti šią medžiagą žurnalistiniais ar literatūriniais tikslais pasibaigus karui. Tačiau daugiau nieko apie tai nežinoma, kadangi pats autorius neišgyveno karo.
Šis dienoraštis tampa pirminiu režisierių šaltiniu, pagal kurį filmas suskirstomas į tris chronologinius segmentus. Dėliojant Sakowicziaus prisiminimus, į kūrinį įtraukiami Panerių ir aplinkinių kaimelių gyventojai, vis dar menantys Antrojo pasaulinio karo siaubus ir patys tapę genocido liudininkais.
Kūrinys nebando atpasakoti tikslių istorinių įvykių, jame nenaudojama jokia archyvinė medžiaga. Tai – psichologinis portretas, žymintis paslėptą kaltės jausmą, ir kaip skirtingai kaimo gyventojai suvokia jame įvykusias žūdynes. Lietuviams sunku pripažinti, kad tūkstančius žydų išžudė mūsų tautos gyventojai.
Kaimo gyventojams, kur daugiausiai gyvena lenkų ir rusų tautybės žmonės, sunku pripažinti, kad jų tėvai ar jie patys kaip nors galėjo prisidėti arba bandyti pasipelnyti iš vykusių žūdynių. Vyras, liudijęs siaubingus įvykius, negali patikėti, kad jo tėvas pardavinėjo sušaudytų žmonių drabužius. Moteris, vaikystėje gaminusi žudikams pietus, teigė neturėjusi kito pasirinkimo. Jeigu ne ji, tai kas nors kitas tai būtų daręs vietoj jos.
Visi tuo metu žinojo apie šalia grioviuose žudomus ir po to masiškai deginamus žydų kūnus, tačiau niekas nebandė jiems padėti. Kai kuriems pabėgti pavykusiems žmonėms, durys kaime buvo užtrenktos. Rachel Margolis nuomone, visi žmonės buvo ir yra abejingi kitų nelaimei.
„Aš nežinau, kaip būtų elgęsi žydai, jeigu viskas būtų vykę atvirkščiai.“ Nors režisieriai neteisia liudininkų, užduodami nepatogūs klausimai, priverčia savęs paklausti, ar mes nesame kalti dėl savo abejingumo kitų žmonių skausmui?
Filmas „Iš miško“ bus rodomas Vilniuje spalio 22-23 dienomis, festivalio „Nepatogus kinas“ metu. Po seanso spalio 23 dieną vyks diskusija, kurioje dalyvaus Anne Frank namų atstovė Lubov Shynder .
