Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Kino pavasaris“: menas apie meną

Kadras iš filmo „Šlovė“
Kadras iš filmo / Kadras iš filmo „Šlovė“
Šaltinis: Bernardinai.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

22-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ vyko kovo 23–balandžio 6 dienomis ir pristatė 130 pilnametražių bei 70 trumpo metro filmų, kuriuos festivalio organizatoriai atrinko apsilankę daugiau nei 30 tarptautinių festivalių. Tokia įspūdinga festivalio statistika. Tačiau norėdami susidaryti aiškesnį festivalio peizažą per detalę pažinkime visumą.

Festivalio programa tokia gausi, kad tikriausiai būtų sunku atrasti žiūrovą, kuris repertuare neatrastų nė vieno jo skonį ir poreikius patenkinančio filmo. Tam, kad žiūrovas nepaskęstų pasiūlos gausoje, organizatoriai sudarė rekomenduojamų filmų dešimtukus, kvietė atlikti testą, padedantį susidaryti autoportretinį eskizą ir kino preferencijų žemėlapį.

Dokumentinių filmų mėgėjams buvo rekomenduojamas filmas „Baleto šokėjas“, leidęs žvilgtelėti į Sergejaus Polunino maištingą sielą. Aktyviai reklamuotas ir filmas apie moderniojo šokio pradininkę Loje Fiuler. Pietų Amerikos komunistinės revoliucijos istoriją, pažymėtą Ernesto Che Guevaros biografija, režisierius Pablo Larraínas papildo nauju veidu – Čilės poeto ir komunistų lyderio Pablo Nerudos istorija. Išsiilgusiems gaivališka jaunyste pulsuojančių filmų turėjo patikti Andreos Arnold režisuota kino juosta „Amerikos mylimoji“. Vienos Rumunijos šeimos nariu pasijusti leidžia dramos prie stalo žanrą atitinkantis filmas „Sieranevada“.

Festivalio metu įvyko 10 lietuviškų filmų premjerų. Paminint pernai šį pasaulį palikusį Irano režisierių Abbasą Kiarostami, pristatyta šio kūrėjo poetiška ir filosofiška retrospektyva, o laukiant naujo kultinio serialo „Tvin Pyksas“ sezono atsigręžta į mistiko Davido Lyncho kūrybą. Atsižvelgusi į rekomendacijas ir savo skonį, susidariau 5 filmų rinkinį. Visus juos vienijantis komponentas – po seanso užgriuvusi emocijų ir apmąstymų lavina. Apmąstymų apie...

...apie sąžinę ir jos stygių

Režisierių dueto Kristinos Grozevos ir Petaro Valchanovo filmas „Šlovė“ pasakoja apie butaforinį valdžios kuriamą įvaizdį, biurokratinius ritualus ir paprasto, dorovingo žmogaus, patekusio į politinių kovų girnapuses, naikinimą. Geležinkelio darbuotojas Tsanko Petrovas šalia bėgių randa nemažą pinigų sumą. Atlyginimai vėluoja, iš kišenių byra paskutinės kapeikos, kuklioje buityje zvimbia musės, tačiau Tsanko rasto lobio nepasilieka sau. Susisiekimo ministerija Tsanko herojišku poelgiu pasinaudoja kaip manevru, nukreipdama visuomenės dėmesį nuo žurnalisto Kirilo Kolevo tyrinėjamo vagonų skandalo.

Šis filmas sukelia gailesčio ir pasipiktinimo kondensatą. Asmeninį gyvenimą apleidusi Susisiekimo ministerijos atstovė spaudai Julija Staikova genealiai manipuliuoja aplinkiniais, naudojasi ryšiais su korumpuotu policininku, taiko patikrintas viešųjų ryšių schemas, išsisukinėja nuo atsakomybės. O Tsanko terūpi sakyti tiesą, pagirdyti triušius ir atgauti brangią relikviją – tėvo dovanotą laikrodį, kurį prieš pompastišką apdovanojimo ceremoniją nusegė J.Staikova ir praganė. Įvykių sūkurį paaštrina opozicionierius ir tiesos ieškotojas K.Kolevas, iš pirmo žvilgsnio pasiruošęs pagelbėti Tsanko, tačiau iš tikrųjų pasinaudojantis vyru norėdamas patenkinti savus interesus.

Ekrane nestinga komiškų situacijų, prabylančių absurdo retorika. Sutirštinant spalvas pakikenama iš nuolatos skubančiųjų ir užsiėmusiųjų, tiesiogine prasme įvaizdinamas posakis „valdžia numovė paskutines kelnes“, daroma nuoroda į anekdotą apie niekados neateinantį rytojų. Stambaus plano kadrais, judančia kamera, spoksodami į Tsanko pakaušį, sekame jam iš paskos, skambiname, neprisiskambiname, klausomės įkyrios laukimo muzikėlės, girdime patyčias iš benziną vagiančių bendradarbių, esame užčiaupiami apie problemas nenorinčio girdėti ministro, mikčiojame prieš kameras.

Filmas priverčia susigyventi su pagrindiniu veiksmo personažu, tačiau kartu protagonistas išlieka daliniame šešėlyje. Pirmojoje filmo pusėje iš Tsanko išgirstame vos keletą sakinių, spėliojame, kokie jausmai ir mintys turėtų virti žemiško, visų stumdomo žmogaus galvoje. Filmo atomazga šokiruoja, kyla noras atsiriboti nuo pamiltųjų, blogiukams suteikti antrą šansą. Herojaus ir antiherojų binarinė pora sugriūva, patenkame į pilkąją klaustukų zoną. Ausis užlieja nuotaikinga muzika, ekrane bėga subtitrai, atmosferoje pakimba grotesko debesis. Salėje bruzda žiūrovai, o jų galvose – abejonės.

...apie nepakeliamą būties lengvybę

Peržiūrėjus jauno lenkų režisieriaus Michało Marczako filmą „Visos nemiegotos naktys“, galvoje iškilo būtent šis Milano Kunderos romano pavadinimas. Tai – neprofesionalių aktorių pasakojama istorija, pusiau fikcija, pusiau dokumentika. Krzysztofas Baginski, Michałas Huszcza, Eva Lebuef vaidina save, per pusantros valandos apvedžioja žiūrovą po vakarietiškus Varšuvos klubus ir vakarėlius butuose, Lenkijos sostinei suteikdami naują naktinio miesto veidą.

Režisierių dueto Kristinos Grozevos ir Petaro Valchanovo filmas „Šlovė“ pasakoja apie butaforinį valdžios kuriamą įvaizdį, biurokratinius ritualus ir paprasto, dorovingo žmogaus, patekusio į politinių kovų girnapuses, naikinimą.

Tai nėra lengvai verbalizuojama istorija, įsimintinas nuotykis, siužetas su pradžia, kulminacija ir pabaiga. Tai trumpas įbridimas į sraunią jaunuolių gyvenimo upę. Epizodų kratinys pristatomas per pagrindinio veikėjo Krzysztofo prizmę, tačiau kartu tai – universalus jauno žmogaus psichologinis portretas, kiekvienu individualiu atveju kiek varijuojantis dėl asmeninių bruožų ir aplinkybių. Tai – žodžio „jaunystė“ išaiškinimas žaismingais, kunkuliuojančiais, gyvybingais pavyzdžiais.

Nerūpestingas linksmybes nuolatos persekioja jaunatviški egzistenciniai klausimai, kūrybingą išdykavimą – sąmonės srauto literatūrą primenantys pafilosofavimai. Filmo pradžioje ir siužetui rutuliojantis į pabaigą sproginėja fejerverkai. Ir pats šis filmas – tikras fejerverkas: ryškus, triukšmingas, efektingas ir laikinas. Nors filmo metu tampame veikėjų draugais, svaiginamės, trypiame šokių aikštelėse, vos seansui pasibaigus, šią istoriją pamirštame ir panyrame į savo paauglystės prisiminimus. Tad reginys trumpas, bet dūmų kvapas dar ilgai kutena nosį ir dirgina nostalgiškus jausmus.

Man rodos, būtent toks ir buvo režisieriaus tikslas. Filmo pradžioje nuskamba frazė, kad žmogus daugiausia atsimena iš paauglystės periodo, o filmo eigoje Krzysztofas pasakoja, kaip į atminties archyvus krovėsi akimirkas, bet niekada neturėjo laiko jas susikataloguoti. Michałas Marczakas suteikia mums progą pasiknaisioti netolimoje praeityje ir chaotiškoms nuotrupoms suteikti prasmę.

Filme skamba įvairių stilių elektroninė muzika, verčianti kinkuoti galva, pasigirsta šiųmečio „Kino pavasario“ himnas – Caribou „Can‘t Do Without You“.

Su jaunatviška auditorija rezonuoja ne tik muzikos parinkimas, bet ir nuolatos kamuojantys tokie klausimai kaip: kiek valandų per gyvenimą praleidžiame apsimetinėdami tuo, kas nesame, kas yra meilė, draugystė ir vienatvė, ar nerūpestingos pramogos turi ką nors bendra su gyvenimu? Kartu su pagrindiniu herojumi mėgaujamės ir bodimės tuštybių muge ir nuolatos ko nors ieškome, savęs, ką pametėme ir ko ne.

...apie namų ilgesį

Douglasas Gordonas, mėgstantis eksperimentuoti vaizdais, pasinaudoti jau sukurtais filmais, šį kartą sceną užleidžia „Fluxus“ judėjimo pradininkui Jonui Mekui. Pats režisierius atsitraukia į antrą planą. „Neturėjau, kur eiti“ – tai neįprasto formato filmas, kurio pagrindą sudaro paties J.Meko skaitomos jo jaunystės dienoraščio ištraukos ir kadrai iš šio menininko nufilmuotų vaizdų. Tiesa, didžiąją seanso dalį žiūrovas panardinamas į juodo ekrano liūną, tik retsykiais išnyra asociatyvūs kasdieniški, bet metaforiški kadrai. Šis filmas – holivudinių filmų šiuolaikinių tendencijų priešingybė – vietoj vis tobulėjančių efektų čia susiduriame su aklina tamsa. Žiūrovas tampa neregiu, kuriam deprivacijos principu paaštrėja klausos juslė. Ramiai, lėtai, kiek monotoniškai skambantis J.Meko balsas vis kviečia neskubėti. Apie karo metus ir pirmąjį pokario dešimtmetį pasakojama paprastai, kone buitiškai ir tuo pačiu filosofiškai.

Douglasas Gordonas, mėgstantis eksperimentuoti vaizdais, pasinaudoti jau sukurtais filmais, šį kartą sceną užleidžia „Fluxus“ judėjimo pradininkui Jonui Mekui.

Nenuoseklus pasakojimas žiūrovus uždaro karo belaisvių stovykloje Elmshorne, į kurią 1944 m. buvo pakliuvęs J.Mekas, apgyvendina Visbadeno ir Kaselio perkeltųjų asmenų stovyklose, 1949 m. pabaigoje leidžia išvysti liepsnojantį Niujorko laisvės pažadą. Po skirtingų metų fragmentus šuoliuojama padrikai, nesilaikant nei chronologinio, nei asociatyvinio principo – įvedant postmodernų chaosą. Toks pasakojimo ar greičiau antipasakojimo būdas puikiai atitinka tuos nepastovius, nežinomybės kupinus ir alogiškus XX a. 5 ir 6 dešimtmečius.

Tuos dešimtmečius, kai kūrybos pradžią raudonarmietis pažymi sutraiškytu fotoaparatu, gyvybė nieko nereiškia, keiksmažodis, ištartas vis kitokia intonacija, atstoja visą žodyną, antskrydis džiugina, nes garantuoja poilsio pertraukėlę, džiugina ir graudžios lietuvių sutartinės, raudos neleidžia susikaupti skaitymui ir rašymui, greitosios pagalbos vaistinėlę atstoja lagaminas, pilnas knygų, o Amerikoje karaliauja tuštybė ir ilgesys, pacientui išraitoma diagnozė: nemėgsta gyvenimo. Šis filmas – apie kūrėją kaip abstrakciją, apie žmogų, kuris trokšta kurti, bet karas, ideologija, prastos sąlygos, o vėliau – namų ilgesys kaišo kojas.

Kūryba apsigimusiems kūrėjams vienintelis išgyvenimo kelias – išprotėti ir kurti. Visus, kas iš Tėvynės pabėgusį save poetu vadinantį J.Meką planuoja smerkti, menininkas drąsiai siunčia po velnių. Filmo metu nieko nesužinosime apie „Fluxus“ judėjimą ir J.Meko vaidmenį šiam judėjimui atsirasti. Ekrane išnyra vos keli J.Meko filmuoti kadrai, ir tiesiogiai, ir simboliškai iliustruojantys pasakojimą.

Bulvę traiško nuoga koja, bulvę skuta įgudusi ranka, nes J.Mekas nepražus – jam vienos bulvės pakanka mėnesiui, nes 1947 m. akyse spindi alkis. Hamburgo zoologijos sode išgyveno tik viena šimpanzė, dzenbudistiškai rami, tyliai gedinti žuvusių gentainių, bet ta beždžionėlė ir daugelio žmonių likimo sesė, analogiškai įkalinta už grotų, marinama badu, kankinama gimtinės ilgesio ir artimųjų netekties skausmo. Raudonas ekranas, burokų sultys – geležies skonis burnoje, laižantis negyjančias žaizdas. Nupasakotos metaforos skamba primityviai, kone stereotipiškai, tačiau filmo realybėje vaizdai įterpiami subtiliai, skoningai, nedarniai, bet kartu organiškai – aidu atkartojant padriko pasakojimo principą. Žodinį pasakojimą įtvirtina papildomi garsai: pianinas, smuikas, metalofonas, garvežys, bombų ir šūvių serija.

...apie šeimą ir giltinės alsavimą

Šio kino pavasario šūkis – „Nauji vėjai“ – suponuoja ypatingą dėmesį režisieriams debiutantams. Režisierius Janas P.Matuszyńskis festivalio metu lankėsi Lietuvoje ir pristatė savo pirmąjį ilgametražį filmą „Paskutinė šeima“. Jis paremtas tikrais faktais, gausia archyvine medžiaga ir pasakoja dailininko Zdzisławo Beksińskio šeimos istoriją. Ši kino juosta – vėlgi ne šio dailininko ir net ne abstraktaus dailininko kūrybinis portretas. Plėtojant veiksmą, vos keletą kartų akies krašteliu pamatysime Z.Beksińskio siurrealistines fantazijas, tačiau peržiūrėjus filmą pravartu apsilankyti virtualiojoje dailininko galerijoje.

Groteskiškos Z.Beksińskio šeimos asmenybės, mįslingi jų pokalbiai, kraupus likimas, palyginus su meninėmis tapytojo fantazijomis, ima atrodyti švelni žavingo košmaro preliudija.

Z.Beksińskio šeima – ir tipinė, ir neeilinė. Čia, kaip ir kiekvienoje šeimoje, meilė ir neapykanta, džiaugsmai ir vargai, laimės ir nelaimės žengia koja į koją. Tačiau Zdzisławas – išskirtinis individas, demokratiškai auklėjantis savo sūnų, nepaleidžiantis kameros iš rankų, beveik niekada neprarandantis kantrybės, jo žodžiais tariant, krisdamas kriokliu į pražūtį verčiau pasirenkantis ramiai sėdėti fotelyje nei kankintis kaktuso spygliuose. Žmona Zofija rūpinasi namų buitimi, bet tikrai nėra pilka namų šeimininkė. Neurotiškas, nebrandus, emocijų nevaldantis ir į depresiją linkęs sūnus Tomekas, nepaisant jo erzinamo charakterio, ir dėl genetikos, ir dėl intelektualios atmosferos subtiliai jaučia kultūrinį pulsą ir taip pat linksta į menus. Tomekas dirba filmų vertėju, radijo laidų vedėju.

Visi šeimyniniai pokalbiai, rodos, sukasi apie visiems bendras pabodusias temas, bet šie naminių diskusijų dalyviai kalba kiek mįslingai, metaforiškai, išmintingai. Mirtis šiame filme iš tikrųjų Beksińskių gyvenime įsilieja į kasdienybę kaip organiška gyvenimo dalis: kalbas apie antkapį vis nuskalbia vyro instruktavimas, kaip naudotis skalbimo mašina, močiutės prognozuoja, kad pirmasis pasaulį paliks nusižudyti vis mėginantis Tomekas ir t.t.

Šio kino pavasario šūkis – „Nauji vėjai“ – suponuoja ypatingą dėmesį režisieriams debiutantams.

Bet šykščią šypseną sukeliantys absurdo juokeliai nėra nepagarbūs – greičiau parodoma, kad mirtis kartais yra palaima, užsitarnauta dovana. Kitais atvejais ji – atsitiktinė ir šokiruojanti. Pagrindinį veikėją įkūnijęs Andrzejus Sewerynas už šį vaidmenį buvo apdovanotas Lokarno kino festivalyje, o pats filmas pripažinimo sulaukė Gdynės kino festivalyje. Scenarijus, rašytas 12 metų ir 9 metus dulkėjęs stalčiuje, Jano P.Matuszyńskio dėka išvydo dienos šviesą. Kadangi filmas gausiai paremtas archyvine medžiaga, sunku įvertinti įspūdingo rezultato nuopelnų proporcijas – intriguojančios istorijos dėkingumą ir filmo meninę vertę.

...apie kultūrinį lūžį

Vokiečių videomenininkas Julianas Rosefeldtas įvairiuose pasaulio kampeliuose eksponavo savo instaliaciją „Manifestas“, kurią tarsi pratęsia filmas tuo pačiu pavadinimu. Cate Blanchett įsikūnija į 12 skirtingų personažų ir cituoja XX a. avangardistų manifestus. Kaip rašė „The New York Times“, už vaidybą šiame filme C.Blanchett iš tiesų nusipelno „Oskaro“. Kiekvienos profesijos atstovas pavaizduojamas stereotipiškai ir komiškai, puikiai pagauti ir perteikti elgesio modeliai ir manieros: purvinas ir sau po nosimi bambantis benamis, pabrėžtinai loginius kirčius dėliojanti žinių pranešėja, ciniška roko grupės dainininkė, reikli choreografė, parodos atidarymą palydinti publikos reakcija – dirbtini pakikenimai ir pritariantis linkčiojimas. Būtent tas formos ir turinio neatitikimas sukuria visą filmo žavesį – vaizdas ir tonacija adekvatūs tipinėms situacijoms, o tekstas – meniniai pareiškimai, šviesmečiais nutolę nuo banalybės.

Be to, tekstai subtiliai per prasmę ar tik iš dalies ir formaliai susisieja su vaizdu atitikimo, o ne prieštaros principu. Laidotuvių ceremonijoje skaitomas dadaistų manifestas, kuriame žadama nutraukti gedulą. Ašaringu, drebančiu balsu pareiškiama: DADA nereiškia nieko. Senasis menas palaidojamas. Siurrealizmą pristato lėlininkė, pasigaminanti savo antrininkę ir jos lūpomis besišaukianti sapnų filosofo. Siurrealistinį foną kuria makabriškos marionetės.

Kaip žinome, visi avangardistiniai judėjimai skelbė skirtingas meno funkcijas, bet visi jie reagavo į kultūrinio konteksto kiekybės ir kokybės pokyčius, atspindimus ir šiame filme, susiejančius paskirus epizodus: pareigos kontorose, paverčiančios asmenybes sraigteliais, žiniasklaidos melas ir apgaulės, absurdiškas elitizmas ir t.t.

Šį filmą galima žiūrėti ir vėl. Ne tik todėl, kad jame daug ir intelektualaus, gana greitai tariamo, tad ne visuomet suvirškinamo teksto, bet ir todėl, kad J.Rosefeldto sukurtos vaizdo ir teksto kolizijos atveria platų poteksčių ir interpretacijų horizontą. Techninės efektų galimybės išnaudojamos ir pritaikomos estetiškai, tikslingai, abejonių kelia nebent nuolatos pasikartojantis paukščio skrydžio rakursas.

Vokiečių videomenininkas Julianas Rosefeldtas įvairiuose pasaulio kampeliuose eksponavo savo instaliaciją „Manifestas“, kurią tarsi pratęsia filmas tuo pačiu pavadinimu.

***

Šis spalvingas filmų penketukas mane tikrai maloniai nustebino. Jis, manyčiau, taikliai apibūdina „Kino pavasario“ filmus, neapsiribojančius emocijų pakutenimu, visada apeliuojančius ir į žiūrovo intelektą. Sunku pasakyti, ar šis filmų rinkinys atspindi būdinguosius šiųmečio festivalio programos bruožus, tačiau aš žiūrėdama šį penketuką patyriau visus kino teikiamus malonumus. „Šlovė“ žavėjo paprastumu ir taiklumu, „Visos nemiegotos naktys“ kvietė atsipalaiduoti, o tada surimtėti ir grįžtelėti į praeitį, „Neturėjau kur eiti“ stebino eksperimentine forma ir lakoniškos minties talpumu, „Paskutinė šeima“ įtraukė ir sukrėtė, „Manifestas“ išsaugojo minties gylio ir žaismingumo proporcijas.

Net trys iš penkių pasirinktų filmų vienaip ar kitaip pristato vizualiojo meno kūrėjus ir sugestijuoja, kad nekomerciniam kinui rūpi ne tik bendresnė socialinė, politinė, ekonominė problematika ar abstrakčiai traktuojama kultūra, žmonių tarpusavio santykius liečiantis dvasinis, emocinis pasaulis, bet ir nišinis, vidinis meno klausimų ratas. Režisieriai kuria filmus apie kitus, kitų sričių menininkus. Tai – ne menas dėl meno, bet menas apie meną.

Bernardinai.lt
Komentarai