– Kada pajutote aktorystės pašaukimą?
– Vaikystėje šiek tiek svajojau būti aktore, bet garsiai apie tai nekalbėjau, nes gyvenome mažame, atokiame Kolumbijos miestelyje. Žinojau, kad norint siekti svajonės, reikia kraustytis į sostinę. Laikui bėgant troškimas vaidinti stiprėjo. Būdama devynerių, pirmą kartą apsilankiau teatre, kur pamačiau vaidinančią labai jauną aktorę Victorią Góngorą. Galima sakyti, kad jos pasirodymas mane ir įkvėpė tapti aktore. Tai, ką tąkart mačiau spektaklyje, man atrodė kaip įspūdingas magijos pasaulis. Vaidinimas tiesiog pakerėjo. Vėliau, kai teko kartu dirbti su šia aktore, prisipažinau jai, kad viena iš priežasčių, kodėl dabar esu čia – jos pasirodymas, kurį stebėjau vaikystėje.
– Ar sunku jaunam aktoriui tapti žymiu Kolumbijoje?
Kolumbijoje yra du keliai: telenovelės ir lengvesni filmai arba eksperimentinė industrija – kinas ir teatras.
– Manau, kad taip pat, kaip ir visur. Kolumbijoje yra du keliai: telenovelės ir lengvesni filmai arba eksperimentinė industrija – kinas ir teatras, kurie suteikia daugiau prestižo, nei pripažinimas. Pirmas kelias yra gana lengvai pasiekiamas – jei esi karalienė, įspūdingo grožio modelis ar sugebi greitai atsirasti tinkamoje vietoje, tinkamu metu, tada labai lengva tapti žymiu aktoriumi, bet tai nereiškia, jog būsi savo srities profesionalas. Kitas kelias yra daug ilgesnis ir sunkesnis, reikalaujantis daugiau darbo, atsidavimo, bet suteikiantis didesnę vertę ir pripažinimą profesinėje srityje.
– Kuris iš sukurtų vaidmenų įsimintiniausias?
– Paskutinis, kuriame teko filmuotis, – „Žvejys“ (isp. Pescador). Pirmą kartą galėjau labiau mėgautis filmavimu, atsipalaiduoti, turėjome daugiau vietos interpretacijoms, eksperimentams, nesimokėme scenų iš anksto, bet dvi savaites prieš filmą dirbome kartu su režisieriumi, kalbėjome, diskutavome, pietavome ir vėl kalbėjome. Tai kelio filmas, jo veiksmas rutuliojasi kelionės metu, tad per filmavimus, bandant prisijaukinti personažą įgyta patirtis man yra neįkainojama.
– Nuo 2011 metų gyvenate Ispanijoje. Kodėl išvykote iš Kolumbijos? Kaip sekasi Europoje?
Manau, kad Europa turi gerai išvystytas elgesio bei civilizacijos normas, tad tikrai mums, kolumbiečiams, yra ko pasimokyti.
– Išvykau dėl asmeninių priežasčių: įsimylėjau Ispanijos aktorių ir ištekėjau. Šioje šalyje krizė, tad kinas taip pat išgyvena ne pačius geriausius laikus, trūksta pinigų nekomerciniam kinui, todėl grįžtama prie tokių projektų kaip lengvos komedijos. Prieš porą metų situacija buvo žymiai geresnė, tačiau dabar režisieriai dėl menko finansavimo bijo eksperimentuoti, o publikos, tuo tarpu, ima nuobodžiauti. Kolumbijoje – priešingai: gerėja šalies ekonomika, situacija turizmo, sporto ir kultūros srityse, tad kartais gaila, kad negaliu ten būti. Iš kitos pusės, turiu galimybę viską stebėti per atstumą ir džiaugtis gerėjančiu gimtosios šalies įvaizdžiu bei situacija. Tačiau, manau, kad Europa turi gerai išvystytas elgesio bei civilizacijos normas, tad tikrai mums, kolumbiečiams, yra ko pasimokyti.
– Tačiau faktas, kad dirbate su festivaliu FIDAAC, leidžia manyti, jog ne tik stebite, kas vykta Kolumbijos kine, bet ir jame dalyvaujate?
– Kartais man būna labai sunku diriguoti daugeliui dalykų iš Madrido, jaučiuosi reikalingesnė Kolumbijoje, čia yra mano komforto erdvė, kūrybinės grupės ir žmonės, kurie mane pažįsta. Ir turiu pripažinti, jog kiekvieną kartą mane vis labiau nustebina kolumbiečių kūrybiniai sprendimai. Kine pradėjau dirbti prieš dešimt metų. Matau didžiulius teigiamus pokyčius. Didžiuojuosi Kolumbijos jaunimu, kuris turi kitą savo šalies viziją ir stengiasi ją perteikti mene. Jie nebebijo svajoti, tad kuria laisviau ir įdomiau.
Tačiau, kartais, norint susipažinti su kitos šalies kinu, pavyzdžiui, Lietuvos, nelieka kitos išeities, kaip piratauti.
– Ar kolumbiečiai turi tą sunkiai išgyvendinamą įprotį – piratauti internete?
– Žinoma, Kolumbijoje, kaip ir visame pasaulyje, pirataujama. Žmonės tai daro dėl įvairių priežasčių, bet daugiausia dėl finansinių. Tiek Ispanijoje, tiek Kolumbijoje vyrauja kiek klaidingas įsitikinimas, kad kinas yra brangus. Atsakyčiau, kad ne tiek brangus pats kinas, kiek kino teatruose parduodami gėrimai, spragėsiai, saldumynai ir pan. Jei visuomenė geriau žinotų, kiek iš tikrųjų kainuoja sukurti filmą, pradėtų gal kiek kitaip žiūrėti į bilieto kainą. Tačiau, viena vertus, piratavimą pateisinu, nes kolumbiečiai neturi priėjimo prie klasikos, belieka norimus pamatyti filmus siųstis internetu. Tačiau reikia nepamiršti, kad Kolumbijoje labai daug žmonių iš viso neturi interneto.
– Ką darote, pavyzdžiui, norėdama pažiūrėti naują filmą, kurio dar nerodo kino teatre arba atvirkščiai – nebespėjote į paskutinį jo seansą?
– Na, čia yra verslas, o apie verslą menininkai daug neišmano (juokiasi). Važinėju po kino festivalius, tad galiu pamatyti daug filmų, ir kartais net tokių, kurie nėra paleidžiami į distribuciją. Tačiau, kartais, norint susipažinti su kitos šalies kinu, pavyzdžiui, Lietuvos, nelieka kitos išeities, kaip piratauti. Manau, kad tai yra jautri tema, iš vienos pusės norisi palaikyti žiūrovus, bet taip pat supranti, jog nukenčia autoriai. Tikiuosi, jog ateityje atsiras visiems palankesnis sprendimas.
Dešimt procentų populiacijos turi supratimą apie piratavimą, bet devyniasdešimt – ne.
– Ar Kolumbijos kūrėjai gerai žino savo, kaip autoriaus, teises? Ar Jums yra tekę jas ginti?
– Manau, kad pradedame jas pažinti. Prieš keletą metų atsirado Kolumbijos aktorių asociacija (ACA). Anksčiau aktoriaus darbas priklausė režisieriui ir libretų autoriui, tad situacija vaidinančiojo atžvilgiu buvo žiauri. Tačiau po ilgai trukusių kovų ji pasikeitė.
– Įdomu, ar kova su Kolumbijos piratais nors kiek pasistūmėjo į priekį?
– Aš manau, kad tai kaip tigro ir asilo kova (juokiasi). Sustabdyti piratavimą šiuo metu yra labai sudėtinga, nes Kolumbijos kino industrija dar labai jauna ir socialiniai procesai gana komplikuoti bei daugelyje sričių dar neišvystyti. Galima manyti, jog dešimt procentų populiacijos turi supratimą apie piratavimą, bet devyniasdešimt – ne. Bet noriu tikėti, jog ateityje tai išsispręs tiek autorių, tiek žiūrovų naudai.
