Čia būtų galima ir baigti, nes nieko naujo nepasakysiu – „O, ne! O, taip!“, nors toli gražu nėra blogiausias lietuviško komercinio kino pavyzdys, įkūnija tas pačias problemas, kurias matėme visose jau sukurtose ir ateityje mūsų dar laukiančiose „populiariausiose visų laikų lietuviškose komedijose“.
„O, ne! O, taip!“ yra sukurtas pagal australų režisieriaus Josho Lawsono scenarijų filmui „Mažoji mirtis“ (The Little Death, 2014) ir tai nėra blogiausias filmo autorių priimtas spendimas. Nors J.Lawsono „Mažoji mirtis“ veikiau primena skečų rinkinį, o ne vientisą filmą, ji sulaukė žiūrovų pripažinimo visame pasaulyje – filmas laviruoja ties vulgarumo riba, tačiau niekad jos neperžengia, o paskutinioji siužetinė linija net, rodosi, verta atskiro trumpametražio filmo ar tolesnio plėtojimo.
„O, ne! O, taip!“ įkūnija tas pačias problemas, kurias matėme visose jau sukurtose ir ateityje mūsų dar laukiančiose „populiariausiose visų laikų lietuviškose komedijose“.
Čia, aišku, būtų galima kalbėti apie būtinybę ne adaptuoti gan vidutinišką kūrinį, o pasakoti tai, kas aktualu čia ir dabar, remiantis tais kontekstais, kurie yra atpažinūs lietuvių žiūrovui. Bet bala nematė, problemų apstu ir be apeliavimo į autorių kūrybines ambicijas.
Filme (tiek originale, tiek perdirbinyje) pasakojama apie penkių porų santykius ir jų seksualinį gyvenimą – nuo išprievartavimo fantazijos iki žaidimų vaidmenimis. Abiejuose filmuose personažai yra pristatomi kaip savo seksualinių impulsų vergai ir tik finale lyg tarp kitko prisimenama, kad jie turi jausmus. Pasirodo, čia viskas buvo apie meilę.
„Mažosios mirties“ scenarijus tikrai nėra vertas „Oskaro“, tačiau tai, kuo jis virsta prisilietus lietuvių kūrėjams, priverčia susimąstyti apie „O ne! O taip!“ autorių požiūrį į žiūrovą ir jo interpretacijos gabumus.
Filmo personažai iš ir taip mažai kompleksiškų charakterių tampa šaržais – į siužetą įpinami nuvalkioti televiziniai „bajeriukai“ panaikina bet kokią veikėjų vidinės dramos iliuziją, o personažai paverčiami savo pačių parodija.
Filmo personažai „O ne! O taip!“ iš ir taip mažai kompleksiškų charakterių tampa šaržais – į siužetą įpinami nuvalkioti televiziniai „bajeriukai“ panaikina bet kokią veikėjų vidinės dramos iliuziją, o personažai paverčiami savo pačių parodija. Kiekvienas charakterio bruožas čia utriruojamas, primygtinai kartojamas, kišamas žiūrovui po nosimi, o bendros režisūrinės vizijos nebuvimas lemia, kad kiekvienas aktorius vaidina taip, kaip pats supranta humorą. Kam sekasi geriau, kam prasčiau – sekama geriausiomis lietuviškų televizijos serialų tradicijomis, į kurių režisūrinį dugną neretai atsimuša ir komercinių filmų režisieriai.
Serialą primena ir filmo vizualinė pusė – iki saldumo nudailintas, plokščias vaizdas ir nuspėjamos montažinės jungtys dar būtų pakeliamos, jei kas antroje scenoje nešmėžuotų reklama: produkto, prekybos centro, žiniasklaidos priemonės, taip tarytum pabrėžiant komercinių filmų prodiuserių neretai manifestuojamą savarankiškumą nuo valstybės biudžeto. Aišku, visur savi pliusai ir savi minusai, bet kino žiūrovams belieka džiaugtis, jog Algimanto Puipos filmuose bent jau įkyriai neblyksi Lietuvos kino centro logotipas.
Tai, kad filmo autoriai ne aukščiausiais balais vertina auditorijos gebėjimą savarankiškai suprasti filmą, liudija ne tik gėdingas žiūrovo vedžiojimas už rankutės ir personažų „suprastinimas“ iki vieno charakterio bruožo, bet ir skausmingai iliustratyvaus garso takelis.
Rodos, problema ne tokia ir didelė, bet kai kiekvienoje scenoje apie meilę nuskamba daina apie meilę, o jei pritrūksta laiko visam kūriniui, „kalamos“ bent trys eilutės (svarbu, apie jausmus), pradedi nuoširdžiai vertinti filmo kūrėjų pastangas atriboti žiūrovą nuo pašalinių minčių ar absurdiško noro liniją tarp taško A ir taško B nubrėžti pačiam.
„O ne! O taip!“ yra vulgarus dėl infantilaus, lėkšto, kompleksų kupino filmo tono. Būtent taip su žiūrovu kalba lietuviško komercinio kino autoriai. Ir visai nesvarbu, ar jų filmas apie seksą, apie Lietuvą ar apie meilę.
Žvelgiant į platesnį kino lauką akivaizdu, jog intymaus gyvenimo peripetijos yra puiki medžiaga komedijoms. Čia prasminga prisiminti taip pat iš skirtingų siužetinių plotmių „sulipdytą“ Woddy Alleno filmą „Viskas, ką jūs norėjote žinoti apie seksą, bet nedrįsote paklausti“ (Everything You Always Wanted to Know About Sex But Were Afraid to Ask, 1972). Šioje juostoje „suveikia“ ne kiekvienas epizodas, įsimena ne kiekvienas pokštas, o W.Allenas kartkartėmis renkasi kur kas aštresnius kampus nei lietuviško filmo autoriai, tačiau niekas nei 8-ajame dešimtmetyje, nei šiandien nedrįstų jo filmo išvadinti vulgariu.
Nuosaikesnis ir kur kas paprastesnis „O ne! O taip!“ yra vertas šios etiketės. Ir net ne dėl temos ar originale neegzistuojančios, stereotipiškos scenos sekso prekių parduotuvėje, o dėl infantilaus, lėkšto, kompleksų kupino filmo tono. Būtent taip su žiūrovu kalba lietuviško komercinio kino autoriai. Ir visai nesvarbu, ar jų filmas apie seksą, apie Lietuvą ar apie meilę.
