Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis prasidės „Kino keliautojais“ 

Kadras iš filmo „Kino keliautojai“
Kadras iš filmo „Kino keliautojai“ / Kadras iš filmo „Kino keliautojai“
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Režisieriai Shirley Abraham ir Amitas Madheshiya metų metus gilinosi į tai, kas Indijos kaimeliuose septynerius dešimtmečius skleidė filmų magiją. „Kino keliautojai“ – Kanų kino festivalyje apdovanota juosta, pasakojanti apie keliaujančius kino teatrus ir viską nugalintį kūrybiškumą, atidarys 13-ąjį Tarptautinį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį.

Festivalyje viešės vienas iš filmo autorių – Amitas Madheshiya. Rugsėjo 22 d. prasidedanti dokumentikos šventė Vilniuje truks iki spalio 2 d., vėliau festivalis kelsis į Kauną ir Klaipėdą.

Pateikiame Simonos Žemaitytės parengtą pokalbį su „Kino keliautojų“ režisieriais.

– Kaip prasidėjo jūsų kelionė „Kino keliautojų“ link?

S.A.: Maždaug prieš aštuonerius metus tiek Amitas, tiek aš baigėme mokslus. Tuo metu pastebėjome, kad miestuose pradėjo užsidarinėti maži vieno ekrano kino teatrai. Jie mums buvo svarbūs kultūros bei socializacijos prasme. Daug diskutavome apie tai, kaip keičiasi kinas, kokia kino teatrų ateitis. Pradėjome domėtis, kaip šie pokyčiai atsispindi Indijos kaimuose.

Šalis sukuria daugiausiai filmų pasaulyje, tačiau ar tie filmai pasiekia jos pakraščius? Metus keliavome po Indiją, nežinodami, ką atrasime. Galiausiai Maharaštros valstijoje (Bombėjaus kaime!) suradome keliaujančius kino teatrus, apie kuriuos ir pasakoja šis filmas. Jie mus sužavėjo ne tik puikia organizacija, bet ir tuo, kad į kaimelius jie filmų magiją gabeno daugiau nei 70 metų. Buvome tarsi pakerėti, norėjome apie juos sužinoti viską...

Organizatorių nuotr. /Filmo režisieriai Shirley Abraham ir Amitas Madheshiya
Organizatorių nuotr. /Filmo režisieriai Shirley Abraham ir Amitas Madheshiya

– Ar filmuodami daug dėmesio sulaukėte iš vietinių? Kaip į projektą reagavo keliaujančių kino teatrų savininkai?

S.A.: Nors keliaujantis kinas labai svarbi mūsų šalies kaimo kino istorijos dalis, iki šiol ji vietos nerado nei viename pasakojime apie Indijos kiną. Jautėme, kad filmo herojai savo indėlį į kino istoriją labai nuvertina, negali suprasti, kodėl jie mums tokie įdomūs. Keliaujantis kinas jiems buvo kasdienybė, praktika perduodama iš šeimos į šeimą. Bandėme parodyti, kad tai, ką jie daro, yra išties unikali ir nuostabiai išsaugota kultūros dalis.

– Ar iškart žinojote, koks bus filmas, o gal tiesiog leidote rutuliotis įvykiams...

S.A.: Pirmi treji metai buvo skirti tyrimui. Nenoriu sakyti „dokumentacijai”, nes tai reikštų, kad tyrime nebuvo jokios struktūros. Stebėjome žmones, besiverčiančius iš keliaujančio kino, taip pat žiūrovus. Didelė tyrimo dalis buvo skirta fotografijai. Kažkuriuo metu supratome, kad keliaujantys kino teatrai netrukus bus priversti pasikeisti. Jų projektoriai buvo seni ir susidėvėję, filmus jie vis dar rodė iš juostų. Nujautėme, į kurią pusę pasisuks būsimo filmo istorija, tačiau nebuvo aišku, kaip ir kada tai įvyks. Žinojome, kas bus trys pagrindiniai juostos herojai.

Kadras iš filmo „Kino keliautojai“/Kadras iš filmo „Kino keliautojai“
Kadras iš filmo „Kino keliautojai“/Kadras iš filmo „Kino keliautojai“

– Filmą kūrėte kartu su Amitu. Kaip pasiskirstėte darbus?

S.A.: Galiausiai abu darėme viską, nors iš pradžių tyrėja buvau aš, o fotografas – Amitas. Filmą vystėme kartu. Žinojome, kad jį drauge ir režisuosime. Amitas buvo atsakingas už filmo vaizdus. Aikštelėje daugiausiai sprendimų priimdavau aš, tačiau tie sprendimai gimė iš abiejų aptartos pozicijos. Už filmavimo aikštelės ribų mes abu buvome režisieriai, prodiuseriai ir montuotojai...

– Montuojant filmą Joshua Oppenheimeris jus įspėjo dėl pernelyg ,,turiningos“ medžiagos. Kaip vystėte filmo vizualinę kalbą ir kokios kliūtys buvo didžiausios?

A.M.: „Turiningos“ medžiagos pavojus yra lygiai toks pat kaip ir „neturiningos”. Mus išgelbėjo atsakymas į klausimą, ką šiuo filmu išties bandome pasakyti. Kuomet išgryninome filmo tikslą, kiekvieną filmuotą kadrą „išbandėme“ ant laiko juostos, montažinėje. Galiausiai liko tik tai, kas buvo svarbu pasakojimui. Visa ši kūrybinė kelionė buvo tikrosios istorijos paieška ir bandymas ją įamžinti filmo kadruose.

– Ko išmokote ir ką sužinojote patys?

A.M.: Kurdami šį filmą išmokome absoliučiai visko. Anksčiau nebuvome sukūrę nei vieno filmo, tad ši juosta buvo mūsų kino mokykla. Padarėme daugybę klaidų, galima sakyti – visas, kurias tik galėjome padaryti. Tai – nelengvas būdas mokytis, bet ko gero – pats geriausias. Galiausiai radome savo kelią.

S.A.: Daug išmokome ir iš žmonių, su kuriais susidūrėme filmuojant. Jų gyvenime kinas vaidino labai svarbų vaidmenį. Pavyzdžiui, mechanikas filme sukuria kino projektorių ir tikisi, kad jis taps etalonu bei pakeis kino istoriją. Tačiau, deja, jis pavėluoja keleriais metais. Vietoj to, kad nusiviltų, jis vėl pasineria į kūrybą ir tiki, kad pokyčiai ir išradimai veda žmoniją pirmyn. Sėkmės ir nesėkmės nedaro įtakos jo motyvacijai kurti.

Kadras iš filmo „Kino keliautojai“/Kadras iš filmo „Kino keliautojai“
Kadras iš filmo „Kino keliautojai“/Kadras iš filmo „Kino keliautojai“

– Filmavote skaitmenine kamera, tačiau filmas didžiąja dalimi – apie analoginį kiną...

A.M.: Filmas parodo, kad esmė yra ne technologijos kaita, o žmogiškoji istorija. Technologijos kaita pati savaime nėra istorija. Žmonės kuria ir kurs. Tai yra svarbiausia.

– Ar filmuojant daug susidomėjimo sulaukė skaitmeninis atvaizdas jūsų kameroje?

A.M.: Visi filmo herojai turi mobiliuosius telefonus ir skaitmenines televizijas. Pats vaizdų kūrimas juos domino mažai. Nemanau, kad į bendruomenes atnešėme kažką naują technologine prasme. Smalsumą kurstė filmavimo procesas ir mūsų motyvacija. Jie negalėjo patikėti, kad filmą kuriame apie juos.

– Ką keliaujantis kinas reiškia Indijos kaimelių gyventojams?

S.A.: Kadangi kinas į kaimą atkeliauja tik kartą per metus, t.y., per religines šventes, tai – metų įvykis. Kinas atveža išsiilgtą magiją ir stebuklą, juo žiūrovai dalinasi kartu žiūrėdami filmą. Keliaujantis kinas labai svarbus moterims, kurios dėl dažnai dviprasmiškų pasilinksminimo formų (pvz., provokuojančių šokių) anksčiau mugėse dalyvauti negalėjo.

Dabar apie kiną ir moteris sklando daugybė mitų. Pavyzdžiui, kad vieno gerai žinomo filmo metu moteris „net pagimdė“. Kita man sakė: „Aš į kiną einu verkti. Palapinėje tai daryti galiu atvirai, o namuose tai – nepriimtina“. Kinas – didžiulis jungiantis stebuklas, ir ta patirtis nėra technologinė. Tai – kažkas už jos ribų...

– Atrodo, kad kai kurios keliaujančio kino juostos – erotinės...

S.A.: Mugės labai priklauso nuo kino. Anksčiau mugės turėjo padėti išlaikyti kiną, tačiau per metų metus viskas susiklostė taip, kad kinas dėl savo traukos padėjo išsilaikyti pačioms mugėms. Erotinių filmų peržiūros vyksta naktį, į palapines tuomet įleidžiami tik vyrai, jos nereklamuojamos. Kadangi tai padeda pritraukti didelę auditoriją, mugių vadovai į tai žiūri pro pirštus.

– Ar manote, kad keliaujantis kinas Indijoje išliks?

S.A.: Dabar žmonės dažnai žiūri į telefono ekraną, tačiau esu tikra, kad didžiojo ekrano žavesys ir magija niekur nedings.

– Ar filmo herojai jau matė filmą?

A.M.: Jie matė tas filmo dalis, kuriuose yra patys. Filmo premjera Indijoje įvyks per ateinančius kelis mėnesius, tada visi ir pamatys pabaigtą filmą.

– Filmo premjera įvyko Kanų kino festivalyje. Buvote apdovanoti Specialiuoju prizu. Ką tai reiškia jums, jauniems kūrėjams?

A.M.: Tai sunku aprėpti. Šį projektą vystėme aštuonerius metus, procesas buvo labai sudėtingas. Toks šiltas kino bendruomenės priėmimas atperka visas baimes ir nerimą. Gera jausti, kad sukūrėme kažką vertingo, kad tai žmonėms kažką reiškia. Premjera Kanuose ir dar apdovanojimas – tiesiog neįtikėtina, negalėjome įsivaizduoti tokio scenarijaus.

– Tikriausiai tai įkvėpė ir toliau kurti filmus?

A.M.: O taip! Dabar gilinamės į keletą temų ir netrukus vėl pradėsime filmuoti. Šiltas kino bendruomenės atsakas – puikus įrodymas, kad svarbu turėti viziją, net kai tavimi tiki labai nedaug žmonių. Juk vieną dieną gali ir pasisekti...

Kūrybinės dokumentikos festivalis Vilniuje – „Skalvijos“ bei „Pasakos“ kino teatruose – viešės rugsėjo 22 – spalio 2 d., Kauno „Romuvos“ kino centre ir Klaipėdos Kultūros fabrike – spalio 7-9 d.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius