Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

5 klausimai Lucindai Riley apie „Audrų seserį”

Lucinda Riley
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Lucinda Riley
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Britų rašytojos, bestselerių autorės, 2016 m. Vilniaus knygų mugės viešnios Lucindos Riley naujas romanas „Audrų sesuo: Alės istorija“ (iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė, išleido „Tyto alba“) knygynų lentynose atsirado tuoj po Naujųjų.

Tai antroji septynių romanų ciklo „Septynios seserys“ knyga. Britų rašytojos, buvusios aktorės sumanytas ciklas – pasakojimai apie įvaikintas seseris, mįslingo likimo moteris, siekiančias sužinoti savo tikrąsias istorijas. Pirmas ciklo romanas „Septynios seserys: Majos istorija“ išleistas pernai, o nuo 2012 m. skaitytojas pasiekė L. Riley romanai „Orchidėjų namai“, „Levandų sodas“, „Mergaitė ant jūros skardžio“, „Vidurnakčio rožė“.

Daugiau kaip 600 puslapių romane „Audrų sesuo“ pasakojama apie Alę, antrąją iš seserų, pavadintų Plejadžių žvaigždžių vardais. Alės pasaulis – jūra, jachtos ir regatos. Mirus tėvui, Alė skuba į vaikystės namus prie Ženevos ežero, kur po laidotuvių kiekviena iš seserų gauna nuorodą su koordinatėmis. Alė savo kilmės paslapties leidžiasi aiškintis į Norvegiją.

Lucindai Riley 5 klausimus apie „Audrų seserį“ pateikė prancūzų skaitytojų klubas „Charlestone“.

– Ir „Majos istorija“, ir „Audrų sesuo“ puikiai parašytos istorijos. Smulkiausios detalės išmaniai suslapstytos, ir tai sukelia dar didesnį norą sužinoti, kas bus toliau. Jūs turite planą visiems septyniems seserų ciklo tomams ar Jūsų plunksną vedžioja įkvėpimas?

– Pabaiga sugalvota nuo pat pradžių, bet šiuo metu esu vienintelis asmuo, žinantis visas paslaptis. Mano leidėjai kartą paklausė: “Lucinda, kas bus, jeigu Jūs mirsite nepabaigusi serijos?”. Tuomet visą istoriją papasakojau savo vyrui mums grįžtant iš Prancūzijos, kur keliavome automobiliu. Bet kai po kurio laiko jo paklausiau, ar pamena, ką jam pasakojau, prisipažino viską pamiršęs! (juokiasi).

Man pačiai šis ciklas yra viena ilgas pasakojimas, kurį padalijau į septynias dalis, nors kiekvienos sesers istorija gali būti skaitoma atskirai arba bet kokia tvarka, ne paeiliui, nes visos jos prasideda nuo tos pačios kelionės į vaikystės namus, kai sužino apie savo tėvo mirtį. Rašau, galima sakyti, spontaniškai – be užrašų, – bet kiekvienoje istorijoje esama intrigos, kuri subtiliai susimezga... O visos paslaptys paaiškės septintoje knygoje.

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis

– Kaip ir kodėl sumanėte šią fenomenalų septynių knygų ciklą, kuris remiasi septynių seserų Plejadžių žvaigždynu?

– 2013 metų sausį ieškojau naujos istorijos, norėjau rasti pagrindinį motyvą, kuris leistų prijungusįvairių elementų, siejančių praeitį ir dabartį, papasakoti ką nors tokio, kas man pačiai būtų iššūkis, keltų entuziazmąir man, ir skaitytojoms. Visuomet mėgau žvelgti į žvaigždes – ypač Septynias seseris, prie Oriono juostos, o tą žvarbią Norfolko naktį žiūrint į žvaigždes ir galvojant apie savo septynis vaikus, į galvą atėjo mintis parašyti septynių knygų ciklą, kurios pagrindas – alegorija, legenda apie Septynių Seserų žvaigždyną.

– Po Brazilijos, kurioje rutuliojasi „Majos istorijos“ veiksmas – Norvegija. Kaip rinkote medžiagą apie šią šalį, jos istoriją, alegorinius personažus? Per kiek laiko parašote knygą?

– Prieš imdamasi rašyti, nemažai laiko renku medžiagą – skaitau kuo įvairesnę literatūrą, nes niekada nežinai, kaip pasisuks veiksmas. Parengiamasis darbas – maloniausia darbo su knyga dalis, tai – kelionės po įvairias šalis, susipažinimas su jų kultūra ir įdomiais žmonėmis, kurie man padeda konstruoti istorinį kontekstą.

Atlikdama tyrimus romanui „Septynios seserys: Majos istorija“ Rio de Žaneire susidraugavau su Bel Noronha – architekto ir inžinieriaus Heitoro da Silva Costa proanūke. Šis architektas – garsiosios Kristaus Atpirkėjo skulptūros bendraautoris. Bel man maloniai leido susipažinti su asmeniniais Heitoro laiškais ir dienoraščiais. Šietekstai buvo neįkainojami romane kuriant jo portretą.

Alės kelionė į Norvegiją „Audrų seseryje“ glaudžiai susijusi su garsiąja kompozitoriaus Edvardo Griego „Pero Giunto“ siuita. Mano bičiuliai iš norvegų leidyklos „Cappelen Damm“ supažindino su įdomiais ir naudingais žmonėmis. Pirmiausia susitikau su Eriku Edvardsonu iš H. Ibseno muziejaus, jis parodė originalias „Pero Giunto“ pastatymo nuotraukas, papasakojo apie Griegą, muzikos sukūrimo istoriją ir apie paslaptingą Solveigos „fantominį balsą“. Tai buvo raktas į „Audrų sesers“ veikėjos Anos praeitį.

Apsilankiau ir Bergene, buvusiuose kompozitoriaus Griego namuose, man leido atsisėsti prie jo fortepijono Griego muziejuje Troldhaugene – kokia garbė! Profesorius Elingas Dahlis, nepranokstamas Griego kūrybos ekspertas, man suteikė didžiulę pagalbą – „Audrų seseryje“ su juo trumpai susitiksite.

Visi šie tyrimai, rašymas ir redagavimas užima apie devynis mėnesius, per tą laiką gimsta viena knyga – nuo koncepcijos iki išleidimo.

– Jūs aplankote visas aprašomas šalis, kuriomis mes paskui keliaujame skaitydamos kiekvieną ciklo romaną?

Manau, kad vienintelis būdas parašyti apie šalį – keliauti ir pagyventi joje ne kaip turistei, o kaip vietinei gyventojai.

– Taip, ir tai mano mėgstamiausia knygos rašymo dalis! Manau, kad vienintelis būdas parašyti apie šalį – keliauti ir pagyventi joje ne kaip turistei, o kaip vietinei gyventojai. Aš tikras laimės kūdikis, nes kiekvienoje šalyje sutinku tiek įvairiausių neįtikėtinų žmonių, jie man aprodo apylinkes, papasakoja apie vietines tradicijas, duoda patarimų dėl kalbos, maisto... Prisikaupiu visokių detalių, kurios gerokai pagyvina pasakojimą. Mano merginos iš „Septynių seserų“ kilusios iš visų pasaulio kampų, o tai man suteikia progų pasinerti į skirtingas kultūras. Pastarąjį kartą vykau į Australiją rinkti medžiagos „Perlų seseriai“. Prieš tai rašiau „Šešėlių seserį“, Star istoriją, kurios didesnioji pasakojimo dalis plėtojama Anglijoje, tad kartu su šeima ramius metus praleidau Norfolke ir Londone.

– „Audrų sesers“ veikėja Alė – drąsi ir stipri moteris, ji sugeba įžvelgti teigiamų dalykų net dramatiškiausiomis aplinkybėmis. Jūs panaši į ją? Kas įkvėpė Jus sukurti šią veikėją?

– Tikiuosi, kad visos mes galime būti panašios į Alę! Man patinka įkvėpti stiprybės ir pozityvumo savo skaitytojoms, paremti jas sunkių išbandymų,taip pat ir gerais laikais. Aš nekuriu veikėjų pagal save arba pagal pažįstamus žmones, vienintelė išimtis yra Aurora romane „Mergaitė ant jūros skardžio“ – ši veikėja panašiausia į mane, ji tokia, kokia norėčiau būti: drąsi, nepaisant netekties ir patirto skausmo, visuomet,iki pat galo,neprarandanti vilties. Alė irgi turi Auroros būdo savybių.

Romanų veikėjai dažnai visiškai susiformuoja mano galvoje, ir aš juos įpinu į istoriją. Alė buvo labai užsispyrusi viso rašymo metu, ir aš ją pamilau, kaip visas savo „seseris“. Romanų ciklo rašymo magija ta, kad galiu su veikėjais neatsisveikinti su visam – Alė vėl pasirodys kitoje knygoje – „Šešėlio sesuo“.

Pagal editionscharleston.fr parengė Lolija Spurgienė

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą