Poeto eilėraščiai visai neseniai, greta dailininko A. Griškevičiaus tapybos, sugulė į trikalbę – vokiečių, anglų ir lietuvių kalbomis – leidyklos „Kultūros meniu“ išleistą knygą „Vilnius. Upė teka apačioje“. Goethe‘s Faustą lietuviškai prakalbinęs poetas sutiko pasidalinti keliomis mintimis apie literatūrą ir jos vertimus.
Leipcige kartu su dramaturge Māra Zālite kiekvienas per savo kūrybos prizmę pristatėte lietuvių ir latvių poezijos tendencijas. Sakykite, kokius galėtumėte išskirti šių dviejų šalių literatūros panašumus bei skirtumus?
Mūsų ir latvių kalbos yra artimos, priklausome tai pačiai kalbinei grupei. Taigi, visų pirma, kultūra siejasi per kalbą, literatūra juk reiškiasi per ją. Kalbos bendrumai suponuoja ir tam tikrą literatūrų bendrumą. Aišku, egzistuoja ir tam tikri skirtumai, ypač istoriniai. Net jei mūsų istorijos yra iš dalies panašios, tuo pačiu jos ir smarkiai besiskiriančios, o tai, vėlgi, lemia tam tikrus literatūros skirtumus.
Galų gale, lietuvių literatūros tradicija yra susijusi daugiau su lenkų literatūra, per kurią atsiranda tam tikri sąryšiai su Europa. O latviai savo ruožtu turėjo glaudesnius santykius su vokiečių literatūra. Tai lėmė ir tam tikri religiniai skirtumai – Lietuvos kaip katalikiško ir Latvijos – kaip evangeliško krašto aplinkybės, turėjusios įtakos ir lietuvių bei latvių mentalitetui.
Kuo savo pobūdžiu yra ypatinga Leipcigo knygų mugė?
Šioje mugėje dalyvauju jau antrą kartą. Lyginant, tarkime, su Frankfurto knygų muge, Leipcigo mugė savo idėja yra artimesnė Vilniaus knygų mugei. Tik žymiai didesnė ir daugiau aprėpianti, labiau tarptautinė. Tačiau ji vis tiek labiau orientuota į skaitytoją, ne į leidėją.
Pribloškianti yra Leipcigo knygų mugės renginių gausa – vienu metu vyksta apie keturiasdešimt-penkiasdešimt skirtingų skaitymų, knygų pristatymų... Kas pusvalandį – vis nauji. Suprantama, tokiu atveju yra be galo sudėtinga patraukti mugės lankytojų dėmesį. Jei jų į renginį ateina bent pulkelis – o į lietuviškus renginius tas pulkelis ateidavo ne toks jau ir menkas – reikia džiaugtis ir didžiuotis, nes konkurencija yra milžiniška.
Kaip manote, kodėl lietuvių literatūrą yra svarbu versti būtent į vokiečių kalbą?
Manau, jog mąstant apie mūsų literatūros sklaidą, Vokietija yra pati palankiausia ir dėkingiausia erdvė. Žinoma, yra ir literatūra anglų kalba – tai visuotinė, globali erdvė, bet į ją išsiveržti yra labai sudėtinga. Visų pirma, pačioje anglų leidybos erdvėje verstinė literatūra užima niekingai mažą procentą, o ir domėjimasis verstine literatūra yra labai nedidelis. Net nekalbant apie lietuvių ar Baltijos šalių literatūrą – verstinėje anglakalbių šalių literatūroje užsienio valstybių literatūra yra praktiškai neatspindima. O vokiečiakalbėse šalyse – vadinasi, ne vien Vokietijoje, bet ir Austrijoje, Šveicarijoje, kitose šalyse – Lietuva yra domimasi, atsiranda nemažai žmonių, kurie yra susiję su ja emociniais, istoriniais ryšiais.
O kaip vertinate šių metų Lietuvos stendo pasiūlą vokiečiakalbei publikai?
Suprantu, jog mūsų galimybės yra ribotos, ypač dėl finansinio aspekto. Tačiau, manau, kiek per menkos yra ir pastangos: juk vokiečiakalbei erdvei galėtume pasiūlyti ir daug daugiau. Bet tai, žinoma, nėra paprasta. Savaime leidiniai neatsiranda – vokiečių leidėjams juos reikia siūlyti, bendrauti, kontaktuoti su leidyklomis...
Gaila, kad nėra bendros kultūros politikos šiuo klausimu, valstybiniu mastu nėra ieškoma galimybių eiti į vokiečių „leidybos fabriką“. Manau, jog be reikalo. Nes tai yra ne tik įmanoma, bet ir paprasčiau nei ieškoti galimybių Amerikoje ar Anglijoje, jau nekalbant apie Ispaniją ar Italiją.
Palyginus ne taip ir seniai lietuvių kalba pasirodė Jūsų iš vokiečių kalbos išverstas G.E.Lessingo kūrinys „Natanas išmintingasis“. Šis vienas svarbiausių pasaulinės Švietimo amžiaus literatūros klasikos pavyzdžių iki pat pernai metų nebuvo verstas į lietuvių kalbą. Kaip manote, kodėl? Ir kodėl prakalbintas jis būtent dabar?
Sunku pasakyti, kodėl šis tekstas anksčiau nebuvo išverstas. Kažkada, sovietiniais laikais buvo išleista Lessingo kūryba – knyga, kurioje buvo dvi jo dramos – „Mina for Barnhelm“ ir „Emilija Galoti“ bei estetikos veikalas „Laokoonas“. Kodėl ten nepakliuvo „Natanas...“ – gal dėl to, kad tai – eiliuota pjesė? Gal, kad neatsirado vertėjas? Gal, kad kitoks knygos sumanymas?
Aš šį tekstą žinojau dar iš mokyklos laikų, tad po to, kai jau buvau išvertęs „Faustą“, imtis Lessingo pačiam nebuvo netikėtas dalykas. Antra vertus, pats gal ir nebūčiau ėmęsis, jei ne buvęs Goethe‘s instituto direktorius Martinas Wälde, kuris užsiminė apie tokią idėją.
Turbūt sutapo ir su tuo, jog vis dėlto šiandien tai yra labai aktualu: ką tik buvo įvykęs rugsėjo vienuoliktosios teroro aktas Niujorke. O Lessingo dramoje „Natanas išmintingasis“ kaip tik kalbama apie trijų didžiųjų monoteistinių religijų sambūvį pasaulyje ir, nors kūrinys parašytas labai seniai, šnekama šiuolaikiška kalba ir šiuolaikišku požiūriu. Tam tikra prasme – tai būtinas tekstas kiekvienai kultūrai, tai vienas iš gražiausių pasaulinės literatūros kūrinių religinės tolerancijos tema.
Ir šis tekstas pagaliau ne vien išverstas, bet ir išleistas...
Taip, vargais negalais. Neskaičiavau, kiek metų pragulėjo išverstas mano stalčiuje – nepavyko įsiūlyti leidėjams. Nors, gal nelabai intensyviai ir bandžiau... Kol galų gale pasiūliau vienai nedidelei ir nelabai žymiai leidyklai – „Naujajai Romuvai“. Jie mielai sutiko imtis. Didžiosios leidyklos į viską žiūri daugiau per komercijos akinius, o su mažosiomis kartais galima kažko imtis vedamiems gryno idealizmo. Šįkart taip ir buvo. Jokio pelno iš šio leidinio negalėjo tikėtis nei leidykla, nei aš. Tačiau taip sutapo, jog beišleidžiant, atsirado Moses Mendelssohno fondas, kuris norėjo paremti.
Jūsų poezija apie Vilnių neseniai pasirodė lietuvių, vokiečių ir anglų kalbų pavidalu greta A. Griškevičiaus tapybos, rinkinye „Vilnius. Upė teka apačioje“. Spaudoje rašoma, jog „daugiakultūrinis ir unikalus Vilniaus paveldas bene pirmą kartą nagrinėjamas per poezijos ir tapybos kalbą“. Kam kilo idėja viename leidinyje sulydyti Jūsų poeziją su A. Griškevičiaus tapyba?
Net nežinau, kuriam pirmam šovė tokia mintis. Tačiau ją ėmė realizuoti leidykla „Kultūros meniu“. Idėja rutuliojosi ir įgavo tokią formą, kokia buvo išleista: trys knygelės skirtingomis kalbomis – ir kiekvienoje skirtingų tapybos darbų reprodukcijos – sudėtos į vieną. Čia jau – leidėjų sumanymas.
Visų pirma, abu su A.Griškevičiumi esame seni draugai bei vilniečiai iš prigimties. Galima sakyti, kad Griškevičius visą gyvenimą tapo Vilnių, o aš visą gyvenimą Vilnių rašau. Tad mūsų darbai natūraliai sugulė į vieną rinkinį. Tačiau nėra taip, kad mano tekstai iliustruoja Griškevičiaus paveikslus ar jo paveikslai – mano tekstus. Tai dviejų skirtingų menininkų skirtingi požiūriai į Vilnių. Ir tie požiūriai šnekasi tarpusavyje.
O kokiu tonu jie šnekasi? Dailininkas A. Griškevičius sako, jog Jūsų poezija – romantiška, skirtingai ne ironiškesni jo piešiniai, o ir knygos idėja, anot jo – „ne albumas ar poezijos tomelis su iliustracijomis, o skirtingų žvilgsnių į miestą derinys".
Galbūt ir taip. Nors, antra vertus, šiokios tokios ironijos galima rasti ir mano tekstuose, kaip ir lyriškumo jo paveiksluose.
