Autorius sako, kad „Betliejaus avytė“ pratęsia populiarumo sulaukusią ankstesniąją knygą: „Kadangi „Diktantų sielai“ knygynų lentynose senokai nebelikę, drįstu pasiūlyti skaitytojams dar vieną eseistikos rinkinį, linkėdamas jam panašios sėkmės. Tik nesileiskite suklaidinami vizualinio panašumo – tai nėra perleista, papildyta ar kaip kitaip ankstesniosios pagrindu sumontuota, o visiškai nauja knyga, parašyta jau po „Diktantų“.
Visi su ankstesniąja (iki šiol buvusia vienintele) mano eseistikos knyga „Diktantai sielai“ susiję lūkesčiai su kaupu išsipildė – ji surado savo skaitytojus ir savo diktuotojus, savo rašytojus ir savo gerbėjus. Gera buvo iš įvairių Lietuvos vietovių sulaukti patvirtinimų, kad „Diktantai“ Lietuvos moksleiviams išties yra diktuojami, kad neabejingas jiems tiek jaunimas (sprendžiu iš gausybės citatų, aptiktų internetiniuose dienoraščiuose), tiek senjorų karta (taip tikina nemažas skaitytojų laiškų pluoštas, o į vieną kūrybos vakarą (berods Šiauliuose?) moteris man parodyti atsinešė nemažą kartoninę dėžę, kone kaupiną laikraščio iškarpų – manųjų skilčių, kurias sakė turinti visas, nuo pat 1997-ųjų, pirmųjų mano darbo metų „Respublikoje“.
Naujoji knyga tęsia svarbiausias Rimvydui Stankevičiui temas – tai pokalbis apie literatūrą, gamtą, dievoiešką, susirūpinimas dabartinės visuomenės moraline sveikata ir kultūrine branda, idealizmo ir patriotizmo temos. Visa tai svarbu autoriui, už pilietinį ir moralinį angažuotumą apdovanotam Jurgos Ivanauskaitės literatūros premija.
Tai, kad „Betliejaus avytė“ savo išvaizda labai panaši į „Diktantus sielai“, autorius paaiškina knygos pradžioje: „Dvynukiška“ knygų išvaizda – gal ir keistoka mano užgaida, tačiau turinti svarių priežasčių. Pirmiausia, šios dvi knygos – išties yra seserys tiek pagal stilistiką, tiek pagal kompoziciją. Abiem tinka ir ta pati žanro apibrėžtis: tai pamokslai pačiam sau, o drauge – vieno žmogaus, vienos sielos epas, kuriame individas, mindamas kasdienės rutinos ratą, fiksuoja retus ir nedidelius žingsnelius, paties vadinamus dvasiniu gyvenimu – mintis ir patirtis, sugebančias pramušti plokščią kūniškojo gyvenimo tikrovę ir žvilgtelėti gilyn. Tekstu teka Velykos, Vėlinės ir Kalėdos, metų laikų virsmai, kasdienės realijos – nepakeičiami metų tėkmės atributai, – keičiasi tik rašantis individas, natūraliai mainomas laiko ir patirčių.
Taip pat seseriškas yra abiejų knygų „diktantiškumas“, tas pats – ir geidžiamasis adresatas – vyresniųjų klasių moksleiviai, kurie norom nenorom su šio rinkinio turiniu jau buvo susidūrę – du jau ir šios, naujosios, knygos tekstai („Ji egzistuoja, toji knyga“ ir „Ištrinti tai, kas nereikalinga“) buvo virtę Lietuvos mokyklų lietuvių kalbos egzaminų užduotimis, o ir likusias kiekvienas panorėjęs galėjo perskaityti dienraščio „Respublika“ šeštadienio priede „Julius“...
Tačiau svarbiausia tokio panašaus į ankstesnįjį viršelio pasirinkimo priežastis – kad jo (kaip ir be išimties visų mano poezijos rinkinių iliustracijų) autorius – neseniai amžinybėn iškeliavęs šviesaus atminimo dailininkas Romas Orantas. Taip elgdamasis, tenoriu pasakyti, kas su Jo kūrybine partneryste nė neketinu skirtis, kad Jo talentui bei atminimui skiriu šią knygą.“
