Pagrindinio knygos veikėjo gyvenimas atrodo kone tobulas: graži šeima, sėkmingai susiklosčiusi karjera. Tačiau aptinkamas moters, kurią pažinojo psichoterapeutas, lavonas. Policija paprašo Džo pagalbos tiriant žmogžudystę, ir jam tenka sumeluoti, kad jos nepažinojo. Melas netrukus išaiškėja, O‘Loflinas tampa pagrindiniu įtariamuoju. Tą dieną Džo buvo diagnozuota Parkinsono liga ir tai, ką jis padarė, persekios jį visą gyvenimą. Džo bando išsiaiškinti tikrąjį žudiką, o šis, pasirodo, yra arčiau nei jis norėtų...
Džo O’Loflinas – nėra tobulas herojus, bet kaip tik savo netobulumu ir žavintis, be to, jis saviironiškas, empatiškas, nepalaužiamas optimistas, turintis supratimą apie gėrį ir blogį, nepalaužiamu optimizmu.
„Įtariamasis“ – tai knyga, kurią sunku atidėti į šalį, norisi, kad ji niekada nesibaigtų. Bet nieko negali sau padaryti – nenumaldomas troškimas sužinoti, kuo viskas baigsis, verčia paknopstom versti puslapį po puslapio.
– Įdomu tai, kad anksčiau dirbote žurnalistu, bet pagrindinis jūsų knygos veikėjas – psichoterapeutas...
– Dirbant žurnalistu teko susidurti su kriminalinės psichologijos specialistais, konsultavusiais policiją, – kelis kartus net ėmiau iš jų interviu. Dauguma jų prisidėjo tiriant kai kuriuos itin žiaurius ir daugiausia atgarsio sulaukusius nusikaltimus Britanijoje. Stebėjau, kaip jie dirba nusikaltimo vietoje, ieškodami ne tiek fizinių įkalčių, kiek pėdsakų, galinčių atskleisti psichologinį nusikaltėlio profilį. Psichologai pastebi viską, ką praleidžia policija, ir stengiasi išsiaiškinti ne tik tai, kas įvyko, bet ir kodėl, – o tai daug svarbiau. Todėl ir nusprendžiau pagrindiniu knygos veikėju pasirinkti psichologą.
– Apie praeities įtaką žmogaus psichologijai rašote su stebėtinu nusimanymu ir įžvalga. Iš kur sėmėtės žinių?
– Praeitis ir dabartis yra glaudžiai susijusios, mat žmogaus elgseną ir mąstyseną formuoja jo aplinka ir auklėjimas. Žinoma, paveldimumas irgi svarbu, tačiau labai retai pasitaiko, kad polinkis į blogį būtų įgimtas. Dažniausiai jį nulemia aplinkybės. O žinių įgijau skaitydamas literatūrą apie psichologiją ir bendradarbiaudamas su psichologais bei psichoterapeutais – esu ne vienos šios srities specialistų knygos bendraautoris.
– Pagrindinis Jūsų knygos veikėjas serga Parkinsono liga. Kodėl pasirinkote būtent šią negalią? Ir apskritai, kam reikėjo ligos?
– Džo gyvenimas beveik tobulas: graži žmona, gabi dukra ir sėkmingai susiklosčiusi karjera – visa tai „Įtariamajame“ stengiausi perteikti efektingai, negailėdamas spalvų. Žinau, kad Parkinsono ligos diagnozė keturiasdešimtmečiui atrodo pernelyg žiaurus smūgis, bet norėjau, kad Džo pasijustų atsidūręs beviltiškoje padėtyje. Jam įprastas pasaulis ima byrėti kaip kortų namelis – jis ima nepasitikėti savimi, jį išduoda net nuosavas kūnas...
Psichologai, socialinės rūpybos darbuotojai ir teisėjai dažnai priima sprendimus, kurie nulemia visos šeimos likimą. Jie dedasi dievais ir žaidžia kitų žmonių gyvenimais... O kas, jeigu jie klysta?
Parkinsono ligą pasirinkau todėl, kad ji veikia ne protą, o kūną. Džo negali kovoti su problemomis fiziškai. Jam tenka išmąstyti, kaip jas spręsti. Jo protas – unikalus, kad ir kas nutiktų, jis gali pasitikėti savo galva. Norėjau, kad jis būtų kažkuo panašus į profesorių Stepheną Hawkingą, šių laikų Einsteiną, dėl paralyžiaus įkalintą invalido vežimėlyje.
– Džo turi įprotį nesivadovauti patarimais, kuriuos pats tokiomis aplinkybėmis dalintų kitiems. Kodėl jis nepastebi, kad bendraudamas su kitais kartais elgiasi neadekvačiai?
– Manau, prieš teisdami Džo pirmiausia turėtume įsivaizduoti save jo vietoje. Tik pagalvokit, jam ką tik buvo diagnozuota fizinę negalią sukelianti ir sparčiai progresuojanti liga, kuri smarkiai apribos jo gyvenimo kokybę ir dramatiškai sutrumpins gyvenimą. Tokiomis aplinkybėmis apie ateitį baisu ir pagalvoti, – tad Džo, kaip ir daugumai vyrų, užplūsta didžiausios baimės. Jis trokšta apsaugoti savo šeimą ir nenori būti našta artimiesiems.
– Džo yra nepaprastai empatiškas – užjaučia moralinį nuosmukį išgyvenančius žmones, ypač prostitutes. Iš kur tiek empatijos ir supratimo, juk jam neteko to patirti?
– Išties, jis nepaprastai gailestingas žmogus, užjaučia ne tik savo pacientus, bet ir kiekvieną, kuriam gyvenimas buvo mažiau maloningas. Dauguma jo pacientų kenčia nuo įvairių ligų, yra patyrę prievartą arba dėl kokių nors priežasčių atsidūrę dugne. Jis žino, kad dauguma prostitučių neturėjo pasirinkimo – teikti seksualines paslaugas jas privertė aplinkybės. Mano galva, kiekvienas, kuris pasirenka psichoterapeuto profesiją, yra apdovanotas gailestinga prigimtimi ir empatija.
– Ar pažįstate žmonių, panašių į Džo O’Lofliną?
– Pažįstu daug psichoterapeutų ir kriminalinės psichologijos specialistų, bet Džo tikrai nėra sukurtas remiantis jų pavyzdžiu. Aš tik norėjau, kad pagrindiniu veikėju taptų eilinis žmogus, apdovanotas neeiliniu protu ir atsidūręs ekstremalioje situacijoje.
– Kaip apibūdintumėte pagrindinę „Įtariamojo“ idėją? Ir kaip ji kilo?
– Kadaise rašiau knygą apie socialinės rūpybos darbuotoją, dirbančią Šiaurės Anglijoje. Kartą ji papasakojo, kad kartą jai yra tekę atimti iš jaunos moters naujagimį, nes teisėjas nusprendė, kad ši negali pasirūpinti savo kūdikiu. Vaikas buvo tiesiog išplėštas verkiančiai motinai iš rankų. Išnešdama vaiką socialinė darbuotoja galvojo: „Kas, jeigu vieną dieną, po daugelio metų, tu susirasi mane? Ar dėkosi, kad išgelbėjau tau gyvybę, ar kaltinsi mane dėl sugriauto gyvenimo?“
Psichologai, socialinės rūpybos darbuotojai ir teisėjai dažnai priima sprendimus, kurie nulemia visos šeimos likimą. Jie dedasi dievais ir žaidžia kitų žmonių gyvenimais... O kas, jeigu jie klysta? Štai čia ir slypi pagrindinė „Įtariamojo“ idėja.
– Panašu, kad jūsų požiūris į sistemą dvejopas, grįstas „myliu-nekenčiu“ principu. Jeigu galėtumėte ką nors pakeisti, ką keistumėte?
– Galbūt taip yra todėl, kad daug metų dirbau žurnalistu ir puikiai nusimanau apie sistemos trūkumus, žinau, kokios klaidos daromos. Dažnai žmonės, net ir geriausių norų vedini, suklysta vertindami pasekmes ir neįžvelgia povandeninių rifų. Paprastai valdžia – kad ir koks būtų sektorius ar lygmuo – nenori prisiimti atsakomybės, atsisako pripažinti kaltę, išsisukinėja. Jeigu galėčiau ką nors pakeisti, mielai išgyvendinčiau įprotį ieškoti atpirkimo ožių.
– „Įtariamasis“ – tai šiurpinanti istorija apie tai, kad netikę sprendimai gali taip įklampinti, kad galų gale viskas baigsis katastrofa. Bet juntama ir subtili pozityvi žinutė: žmogus gali kontroliuoti savo praeitį ir ateitį. Jūs pats tuo tikite? O gal Džo ir dauguma kitų veikėjų yra tik nelaimingai susiklosčiusių aplinkybių aukos, nes kažkuriuo gyvenimo momentu instinktyviai trokšdami apsiginti priėmė netinkamą sprendimą?
– Manau, mes galime kontroliuoti savo likimą, bet tik iki tam tikros ribos. Gyvenimas yra kupinas atsitiktinumų, o likimas – pernelyg permainingas, kad būtų galima ką nors tvirtai teigti. Nė nemaniau moralizuoti ar rašyti pamokamos istorijos. Tiesiog norėjau parodyti, kaip viena vienintelė klaidelė ar nedidelis melas gali sukelti nekontroliuojamą grandininę reakciją ir sugriauti žmogaus gyvenimą bei šeimą.
Skaitydami knygą jaudinamės dėl Džo, nes jis yra žmogus su trūkumais – toks kaip ir mes. Kai Džo gyvenimas ima byrėti į šipulius, pajuntame jam užuojautą, nes nesunkiai galime įsivaizduoti save jo vietoje... ir meldžiamės, kad mūsų tai neištiktų.
