Savo provokuojančioje knygoje „Incognito: slaptieji smegenų gyvenimai“ D.Eaglemanas bando pažvelgti į mūsų smegenų gelmes. Stulbina autoriaus siūlomų temų aprėptis. Kuo mes iš tiesų regime – akimis ar smegenimis? Kaip smegenų auglys pavyzdingą šeimos tėvą gali paversti seksualiniu iškrypėliu? Kaip veikia narkotikai? Nuo ko priklauso grožio suvokimas? Kokios spalvos yra trečiadienis? Ar nusikaltėlis visuomet kaltas dėl to, ką padarė? Ką mums žada mokslo laimėjimai kuriant dirbtinį intelektą? Atsakymai iliustruojami įvairiausiais pavyzdžiais ir tai padeda geriau suvokti, kas iš tiesų vyksta mūsų smegenyse.
„Ši knyga buvo rašoma trejus metus ir skirtingų žmonių, – sako autorius. – Ir visų jų vardas – Davidas Eaglemanas, kuris keitėsi kiekvieną valandą.“
Iš šio interviu, kuri ėmė mokslo žurnalistas Duncanas Robinsonas, sužinosite, ar egzistuoja supratimo ribos, kodėl akademikai priešiški mokslo populiarintojams ir kodėl D.Eaglemanas neketina žiūrėti televizoriaus.
Kas paskatino parašyti knygą „Inkognito: slaptieji smegenų gyvenimai“ – savotišką gidą po neurologijos mokslą paprastam žmogui?
Prirašyta daugybė knygų apie įvairiausias ligas ir jų stadijas – tai yra apie keistus procesus, kurie gali vykti žmogaus smegenyse. Betgi mūsų smegenys pačios savaime keistos! Pagalvojau, kad turėčiau parašyti apie jas knygą.
Gal galėtumėte plačiau paaiškinti stebuklo, apie kurią rašote paskutiniuose puslapiuose, sąvoką?
Yra gausybė knygų, kurios parašytos taip, tarsi viskas būtų aišku, o aš savo knygoje parodžiau, kiek mažai iš tikrųjų mes žinome. Žmonės nemėgsta, kai kažkas apsimeta žinąs atsakymus į tokius sudėtingus klausimus. Matyt, tuo mano knyga juos ir papirko.
Gyvename XXI amžiuje, bet iki šiol smegenų procesai mums yra slėpinys. Iš esmės, mes tik dabar juos aprašome. Sakome: „Žmogus turi tiek ir tiek neuronų“. Bet tai tik apriboja mūsų vaizduotę ir neleidžia galvoti apie visą sistemą. Tam tikra prasme smegenys yra tokios pat sudėtingos kaip ir žmogaus organizmas, bet tai viskas, ką žinome.
Mūsų smegenų veikla daugmaž atitinka britų rašytojo, išradėjo ir futuristo Arthuro C.Clarke’o suformuluotą stebuklo apibrėžimą. Pasak jo, bet kokia pakankamai pažengusi technologija yra neatskiriama nuo stebuklo. Kiekvienas esame tokio neaprėpiamo sudėtingumo sistema, kad jai vargiai gali prilygti visos kartu sudėtos Clarke’o stebuklingosios technologijos. Yra toks sąmojis: jei mūsų smegenis perprasti būtų paprasta, meužtektų proto, kad tuo pasidomėtume...
Ar egzistuoja supratimo ribos, kai kalbame apie neurologiją?
Galima sakyti, taip. Mokslas mėgsta modelius ir jais remiasi. Iš esmės, mokslas egzistuoja tam, kad glaustai paaiškintų kai kuriuos dalykus. Žinoma, modelis niekada neperteikia realybės tobulai, bet tai nesvarbu. Jei turėtumėte stebuklingą mikroskopą, per kurį galėtumėte pažvelgti į ląstelės branduolį, tas vaizdas jums susuktų galvą: išvystumėte milijonus lakstančių proteinų, DNR grandines. Bet jei kas pasakytų, kad čia svarbiausia bazių porų seka, o visa kita – tik fonas, imtumėte geriau suprasti, kas ten vyksta.
Jei tektų mesti vieną kurį užsiėmimą, kurio atsisakytumėt – rašymo ar tyrimų?
Nė vieno! Negalėčiau to padaryti. Tyrimai be galimybės juos parodyti ir balsu sušukti: „Ei, pažiūrėkit, tai nuostabu!“ netektų savo žavesio.
Ar kiti akademikai piktinasi, kad rašote populiarias, paprastiems žmonėms suprantamas knygas?
Kol kas ne. Maniau, pirmoji mano knyga „Sum: Forty Tales from the Afterlives“ sulauks kolegų priešiškumo, bet pasirodė, šioje srityje buvo toks štilis, kad niekas net nebandė man ko nors prikaišioti. Man įdomu, kas laukia „Incognito: slaptieji smegenų gyvenimai“, nes išties daug dirbau, kad tekste būtų šimtai nuorodų ir svarbios informacijos, bet, esu tikras, ji tikrai sukels mano kolegų pasipiktinimą. Mokslo populiarinimo knygoms dažnai taip nutinka.
Kaip manote, kodėl jūsų pirmoji knyga „Sum“ buvo sutikta taip palankiai?
Yra gausybė knygų, kurios parašytos taip, tarsi viskas būtų aišku, o aš savo knygoje parodžiau, kiek mažai iš tikrųjų mes žinome. Žmonės nemėgsta, kai kažkas apsimeta žinąs atsakymus į tokius sudėtingus klausimus. Matyt, tuo mano knyga juos ir papirko.
Užaugote Naujosios Meksikos plynaukštėje. Kaip manote, gal erdvės pojūtis sąlygojo jūsų polinkį į mąslumą?
Tiesą sakant, taip. Augdamas neturėjau galimybės žiūrėti televizijos – iki šiol jos nežiūriu ir, ko gero, ateity taip pat nežiūrėsiu. Gyvenome beveik kalnų papėdėje, gerokai už Albukerkio – iš esmės dykvietėje. Didžiąją dalį vaikystės praleidau vaikščiodamas po gamtą. Naujoji Meksika visada žavi mąstytojus ir į meditaciją linkusius žmones. Tai didinga erdvė ir puiki vieta augti.
Kaip žiūrite į tai, kad jūsų knygos priskiriamos mokslo populiarinimo leidiniams?
Manau, tai puiku. Tikiu, kad mokslas turi būti populiarinamas. Paprastai mokslo populiarinimo knygos kritikuojamos dėl to, kad jose esą viskas per daug atskiedžiama. O aš manau, kad jei knyga parašyta gerai, rezultatas bus priešingas.
Ką sunkiau rašyti – mokslo populiarinimo knygas ar pranešimus akademinei bendruomenei?
Sakyčiau, tiek viena, tiek kita daryti vienodai sunku. Tam tikra prasme rašyti šią knygą buvo kiek sunkiau nei kitas. Norėdamas išsaugoti gerą vardą mokslininkų bendruomenėje, nenorėjau rašyti knygos be išnašų, nors mokslo populiarinimo knygos, ko gero, turėtų būti rašomos būtent taip. Taigi, bandžiau įtikti visoms skaitytojų grupėms.
Ar sutiktumėte, kad šiuo metu pasaulyje – mokslo renesansas?
Tikra tiesa. Iš esmės, susidėjo keletas veiksnių. Vienas jų – „TEDTalks“ (TED konferencijoje nuskambėjusių paskaitų ir kalbų įrašai internete). Esu sutikęs keturiolikmečių, kuriems TED yra savotiška alma matter. Jie žiūri tas 20 minučių trukmės paskaitas internete ir žino tikrai daugiau nei mes būdami keturiolikos, nes geriausi pasaulio mąstytojai viską jiems papasakoja savais žodžiais ir suprantamu būdu.
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
