John Fante „Sulauk pavasario, Bandini“. Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas. Išleido leidykla „Kitos knygos“.
„Sulauk pavasario, Bandini“ – pusiau autobiografinis J.Fante romanas apie italų šeimos gyvenimą Jungtinėse Valstijose Didžiosios depresijos metais, kurioje jis jautriai ir labai šiltai pasakoja apie skurdą, imigrantų tapatybės problemas ir paauglio brendimą. Čia jis sukūrė įsimintiną Arturo Bandinio personažą, smarkiai paveikusį ir Charleso Bukowskio kūrybą. J.Fante knygos paperka nuostabiai paprastu, aiškiu pasakojimo būdu. Jis netuščiažodžiauja, jo rašymo būdas skaidrus, tiesus. Nors tai neretai labai liūdna knyga, autorius sugeba pasakoti labai šiltai, nuoširdžiai, jautriai ir su puikiu humoru.
David Mitchell „Debesų atlasas“. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. Išleido leidykla „Tyto alba“.
Sudėtingas, monolitiškas kūrinys, apie kurį daugelis jau girdėjo iš jo ekranizacijos. Laimei, galiausiai išverstas ir lietuviškai, ir dar didesnė laimė, kad vertėjas – Laimantas Jonušys, įdėjęs didžiulį darbą, šią knygą prakalbindamas lietuviškai. Šio kūrinio konstrukcija, prasmių pynės, kalbiniai, istoriniai, stilistiniai ir daugybė kitokių niuansų verčia knygą skaityti iš lėto, gilinantis ir bandant susidėlioti iš fragmentų visumą. Vienas įspūdingiausių metų skaitinių ir vertimų.
Haruki Murakami „Dramblys pradingsta“. Iš japonų kalbos vertė Jurgita Polonskaitė. Išleido leidykla „Baltos lankos“.
Haruki Murakami yra vienas autorių, kurių knygos pas mus leidžiamos itin kruopščiai ir beveik nebeliko neišverstų jo kūrinių. Štai ir šiemet lietuvių kalba pasirodė jo naujausias romanas „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“ bei apsakymų rinkinys „Dramblys pradingsta“. Būtent pastarajai šįkart atiduodu pirmenybę – išlaikydamas visus būdingus savo kūrybai bruožus (ir gana įprastus personažus) autorius visgi čia sugeba sukurti kiek kitokį jausmą – visiško neapibrėžtumo, neaiškumo. Tarsi kažkas įvyksta, tačiau ne iki galo aišku kas, apsakymai dažniausiai baigiasi taip ir nieko nepaaiškinę, tačiau palikdami jausmą, kad prie kažko prisilietei. Autorius, kaip ir visada, trina ribas tarp realybės ir fantazijos, įterpia nemažai siurrealistinių elementų, kūrinio nuotaika dažnai melancholiškai svajinga. H.Murakami – vienas tų autorių, kuriems galioja „myliu-nekenčiu“ principas, tačiau šio rinkinio atveju pamėginti prisijaukinti jo kūrybą gali ir tie, kuriems paprastai šis autorius nepatinka.
Stefan Zweig „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“. Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė. Išleido leidykla „Tyto alba“.
Labai laiku perleista knyga, kuri pasakoja apie europietiškų iliuzijų žlugimą Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais, tačiau šiais laikais ir vėl tampanti itin aktuali. Tai sąžininga, perspėjanti, aistringa, nostalgiška knyga apie buvusį pasaulį ir tai, koks jis galėjo būti. Apie tai, kaip Europa įžengė į karus ir negrįžtamai pasikeitė, apie idealus, vizijas, kurioms taip ir nebuvo lemta išsipildyti. Ši knyga parašyta likus keliems mėnesiams iki rašytojo mirties, ir nemažai kritikų laiko ją vienu stipriausių S.Zweigo kūriniu. Tai – ne tik rašytojo autobiografija, bet ir to laiko dvasios užfiksavimas, bandymas suvokti, kaip kito europietiškos idėjos, kaip skyla į šipulius senasis pasaulis ir kodėl prasidėjo karai. S.Zweigas šioje knygoje nuosekliai aprašo perėjimą iš saugumo pasaulio, kaizerio laikų Vienos XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje į Pirmojo pasaulinio karo aušrą, tarpukario laikų optimizmą ir tamsą, užgulusią Europą artėjant Antrajam pasauliniam karui.
Orhan Pamuk „Sniegas“. Iš turkų kalbos vertė Justina Pilkauskaitė. Išleido leidykla „Tyto alba“.
Dar vienas Nobelio premijos laureatas sąraše, kurio kūryba lietuvių skaitytojams jau neblogai žinoma, tačiau šis romanas išsiskiria iš tų, kurie jau buvo išleisti. Tai politiškiausias O.Pamuko romanas ir, bent jau asmenine nuomone, vienas geriausių šio autoriaus kūrinių. Ši knyga gali padėti paaiškinti tai, kas vyksta Turkijoje – knygoje aprašomas provincijos miestas tampa tarsi Turkijos gyvenimo mikrokosmosu, kuriame susipina fundamentalistinės, politinės, religinės jėgos, kur liberaliosios nuostatos aštriai kertasi su konservatyviomis. Ne tik temų, ne tik visuomenės gyvenimo aspektų čia apstu, autorius sugeba meistriškai keisti ir nuotaikas – nuo mąslios, poetiškos iki groteskiškos. Žinoma, kaip visuomet, šio rašytojo kūrinio nuotaikos pajautimui reikia laiko, jis nėra lengviausiai skaitomas autorius pasaulyje, tačiau skyrusiems jam dėmesio O.Pamukas apdovanoja išties puikiu pasakojimu. Na, o knygoje nuolat slenkantis krintančio sniego motyvas tik dar labiau priartina šią knygą prie dabartinio metų laiko.
J.M.Coetzee „Jėzaus vaikystė“. Iš anglų kalbos vertė Ona Daukšienė. Išleido leidykla „Sofoklis“.
Nobelio premijos laureatas J.M.Coetzee paskutinėse knygose vis dažniau leidžiasi į eksperimentus, ir šis kūrinys dar kartą tai liudija. Autorius šioje knygoje kuria alegorinį pasakojimą, galintį pasiūlyti gausybę interpretacijų, pateikia filosofinius klausimus taip, kad kiekvienas skaitantis gali užčiuopti vis kitas prasmes. Perskaitęs šią knygą skaitytojas yra paliekamas būsenos, kad iki galo taip ir neperprato alegorinės prasmės, kur čia parodija, o kur keliami rimti klausimai, ką simbolizuoja knygoje sukurta utopinė socialistinė visuomenė, kokia nuorodų prasmė. Čia jis kalba apie istoriją, apie prigimties esmę, apie asmeninių jausmų sutvardymą visuotinių naudai. Ši knyga, kurią, neabejoju, daugelis apibūdins kaip labai keistą, dar kartą įrodo, kad autorius – vienas išskirtiniausių šiuolaikiniame literatūros pasaulyje.
Adam Johnson „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“. Iš anglų kalbos vertė Povilas Gasiulis. Išleido leidykla „Baltos lankos“.
Ne vienu literatūriniu apdovanojimu, tarp jų ir Pulitzerio premija įvertinta knyga – įtraukiantis pasakojimas, vedantis į Šiaurės Korėjos totalitarinio pasaulio gelmes. Nors ir fikcinis pasakojimas, jis sukuria ir jausmą, tarsi visa tai, kas aprašoma šioje knygoje, galėtų vykti ir tikrovėje. Tai – kartu ir žvilgsnis į Šiaurės Korėjos sistemą, ir meilės istorija, ir apmąstymai apie laisvę bei tai, kaip skirtingai ją vertiname ar nuvertiname. Išradinga, kartu ir kraupi, ir tamsiai satyriška knyga.
Florian Illies „1913. Šimtmečio vasara“. Iš vokiečių kalbos vertė Kristina Sprindžiūnaitė. Išleido leidykla „Sofoklis“.
Šioje originalios struktūros knygoje išnagrinėtas ypatingas laikotarpis – 1913-ieji metai. Laikas, artėjant Pirmajam pasauliniam karui, kuomet visa Europa buvo pačiame kūrybiniame žydėjime. F.Illies rašo apie 1913-uosius taip, tarsi tuomet priešakyje dar nesikauptų karo dūmai, netemdytų jokios nuojautos, jo aprašoma Europa yra tapusi meninių eksperimentų, išradimų, mokslo, polėkio arena, kurioje viskas galima, viskas įmanoma. Skaitydamas šią knygą net nejauti, kad tai yra karo priešaušris, atvirkščiai – jausmas toks, kad visa Europa susirūpinusi tik tuo, kaip geriau išreikšti ar atrasti save. Ši knyga – tai žingsniavimas per visus šiuos įstabius metus, juos atskleidžiant per menininkų, mokslininkų portretus. Kiekvienas metų mėnuo apžvelgiamas iš perspektyvos to, kas svarbaus, keisto įvyksta kūrybiniame žemyno didžiųjų to laiko žmonių gyvenime. Pablo Picassso, Franzas Kafka, Arnoldas Schonbergas – tik keli iš žinomų vardų. Na, o kažkur tuo metu Adolfas Hitleris suka savo paveikslų versliuką.
Alice Munro „Brangus gyvenime“. Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė. Išleido leidykla „Alma litetra“.
Šią knygą verta perskaityti jau vien dėl to, kad ši autorė – Nobelio literatūros premijos laureatė ir vadinama viena iš trumpojo žanro meistrių. Apie šios autorės kūrybą dažnai sakoma, kad ji labai įžvalgiai pasakoja apie paprastų žmonių paprastus gyvenimus, kuriuose iš tiesų nutinka ypatingi įvykiai, kad ji yra autorė, kuri kaip niekas kitas sugeba pasakyti tiek daug tokia maža apimtimi. Tai tiesa, autorės pasakojimas yra tykus, intymus, ji dėlioja žmonių kasdienybių vaizdus, veda ramiai skaitytoją tol, kol kažkas svarbaus šioje lygioje tėkmėje įvyksta. Tai knyga apie gyvenimą kartu, svajojant apie kitą žmogų, apie neišsipildžiusias meiles, apie meiles, kurios visuomet šalia net ir prabėgus daugybei metų, apie drąsą pabėgti ir maištą, apie tėvų konfliktuose įkalintus vaikus, apie susvetimėjimą, neištikimybę, traumas, iš kurių niekada neišsivaduosi, apie svajones ir vienatvę. Šios istorijos dažniausiai liūdnos, melancholiškos, graudžios, tačiau bendrą knygos jauseną gana tiksliai apibūdina jau pats pavadinimas „Brangus gyvenime“ – gyvenimas, nors ir prisodrintas netekčių ir praradimų, nors ir trapus ir išvagotas žaizdų, yra brangus, unikalus ir įdomus.
Stanislaw Lem „Soliaris“. Iš lenkų kalbos vertė Eglė Juodvalkytė, vertimą atnaujino Rimvydas Strielkūnas. Išleido leidykla „Kitos knygos“.
Turbūt nemažai skaitytojų prisimena šią knygą dar iš „Zenito“ serijos, ir pagaliau ji perleista – atnaujinta, peržiūrėta. Tai – mokslinės fantastikos klasika, kuri yra tokia daugiasluoksnė ir talpinanti tiek gelmių, kad kažką naujo savęs paties pažinimui surasi skaitydamas kiekvieną kartą. Reta fantastikos knyga, praėjus pusei amžiaus po jos parašymo, galėtų būti skaitoma kaip visiškai nepasenusi, tačiau būtent „Soliaris“ yra atlaikęs bet kokius laiko išbandymus. Žinoma, būtina pridurti, kad būtent pagal šią knygą Andrejus Tarkovskis pastatė savo filmą „Soliaris“. Tiesa, žiūrint filmą akivaizdu, kad režisierius, paėmęs knygos idėją, paleido ją į visai kitą gyvenimą, todėl tai – du visiškai skirtingų plotmių kūriniai.
