Kokią nuomonę susidaro „Tapatybės kortelės“ skaitytojas, su autoriumi diskutavo Vilija Dailidienė ir prodiuseris Laurynas Šeškus. Dažnas trumpų esė ir novelečių veikėjas yra pats Ignas Staškevičius, sakantis: „Nebesuvokiu tapatybės. Kas aš esu, velniai rautų?“ Vis dėlto vieno atsakymo skaitytojui jis nepateikia. Paklaustas, ar mano esąs tikrasis „Tapatybės kortelės“ skaitytojas, kokį rašydamas Ignas Staškevičius ir įsivaizdavo, Laurynas Šeškus patvirtino, kad knygą perskaitė su dideliu malonumu ir ji paliko įspūdį. Labiausiai jam patikusi mintis, kad pravartu atsisakyti daiktavardiškumo ir, norint save apibūdinti, remtis veiksmažodžiais. Knygos autorius pridūrė, kad, jo nuomone, svarbu yra veikti, o ne tik būti.
Diskusijos dalyviai sutarė, kad nustatyti ir apibrėžti knygos žanrą nėra itin svarbu. Galima sakyti, kad „Tapatybės kortelė“ – ir eseistika, ir satyrinės noveletės, ir trumpi apsakymai. Pats autorius kartais tampa veikėju, kartais tėra stebėtojas, fiksuojantis paradoksalias gyvenimo situacijas. O kartais jis visai pasislepia už teksto prasmės.
Trumpuose esė atpažįstame itin aktualius įvykius – „Maximos“ stogo griūtį Latvijoje ar Sočio olimpiadą. Autorius nevengia ir asmeninio gyvenimo detalių, pavyzdžiui, itin vaizdingai papasakoja apie akių operaciją. Paklaustas, kodėl pasitelkia paraleles tarp griūvančios kultūros ir esamos, stabilios, I. Staškevičius atsako norėjęs pabrėžti, kaip tvirtai esame tapę Vakarų kultūros dalimi, tačiau kartu Vilnius yra savitas ir ypatingas miestas, kuriame vis dar esama erdvės veikti, judėti ir patirti nuotykį. Čia verda nuolatinis kūrimo procesas.
Iš salės nuskambėjo pastebėjimas, kad naujausia autoriaus knyga labai intriguoja, ir skaitytojas norėtų išgirsti I. Staškevičiaus atsakymą, koks gi jo kūrybos tikslas, kodėl jis rašo knygas, ko tuo siekia. Autorius apibendrino, kaip, jo nuomone, svarbu, kad kiekvienas žmogus turėtų savo nuomonę, ją išreikštų, diskutuotų ir kalbėtų. Taigi „Tapatybės kortelės“ skaitytojus jis norėtų paskatinti mąstyti.
