ES literatūros premiją yra gavusios trys lietuvių autorės – Laura Sintija Černiauskaitė už knygą „Kvėpavimas į marmurą“ (2009), Giedra Radvilavičiūtė už esė rinkinį „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ (2012), o praėjusių metų pavasarį Londono knygų mugėje ji įteikta Undinei Radzevičiūtei už knygą „Žuvys ir drakonai“.
2008 m. Sarai Mannheimer debiutavus romanu „Taisyklės“, Švedijos kritikų choras entuziastingai sveikino ją kaip savitą balsą švedų literatūroje. Vienos iš keleto debiutantės gautų premijų nominacija skambėjo taip: „Už skausmingai trapų romaną, lengvai ir su humoru lyg aštria šuke įrėžusį liniją tarp laisvės ir baimės.“
Antras Saros Mannheimer antras romanas „Veiksmas“ iškart sukėlė kritikų ovacijas. Ritualai ir magiškai realistinis žvilgsnis į kasdienybę primena „Taisykles“, taip pat ir moters balsas, kuriantis lyrinį kalbos pasaulį, turtingą bendražmogiškų užkeikimų ir egzistencinio ilgesio.
„Veiksmas“ – poetiškas pasakojimas apie moters kovą, stengiantis suvaldyti savąją tikrovę, sukurti prasmę
„Veiksmas“ – poetiškas pasakojimas apie moters kovą, stengiantis suvaldyti savąją tikrovę, sukurti prasmę. Jos namuose – virtuvė, pereinamasis kambarys, vidinis kambarys ir galiausiai – biblioteka. Žūtbūtinės pastangos nugalėti išsilavinimo kompleksus, perdėta pagarba ir prieštaringa trauka knygoms – taip prabėga didžioji pasakotojos gyvenimo dalis, bandant užkariauti „Nugarėlių pasaulį“. Šitai ji turi padaryti be „įšventintųjų“ pagalbos (ir dar geriau, juolab kad jie – jos artimieji.) Ji turi imtis VEIKSMO!
Juokdamiesi iš pasakotojos vargų imtynėse su pasauline literatūra, skaitome ir skaudžiai gražų ir poetišką pasakojimą apie sielvartą dėl prarasto kūdikio. Bet tuštumoje, likusioje po to, kas neįvyko, išsitrina aiškios ribos tarp gyvenimo ir poezijos, o atsiveria ertmė literatūros jėgai ir nekontroliuojamoms galimybėms.
***
Šilta stiklo dirbtuvėje, kur Sara Mannheimer stengiasi paaiškinti, kaip susijusios visos skirtingos jos gyvenimo vėžės. Tos vėžės – tai skirtingos sritys, įsiurbdavusios ją metams bėgant – rašymas, muzika ir stiklo pūtimas (kaip amatas ir kaip meno forma).
Ji visada rašė. Nelabai gali paaiškinti, kodėl niekad anksčiau nesistengė publikuotis, nebent todėl, kad niekada į rašymą nežiūrėjo kaip į skirtą viešumai
Prieštaros tarp šių skirtingų sričių ilgainiui tapo sklandžia koegzistencija, tikina Sara.
– Jaučiu, kad šios skirtingos vėžės viena kitą praturtina ir kad jos gali egzistuoti greta, nebekeldamos grėsmės.
Ji pasakoja, kad gyvenimas ilgai buvo permainingas, nes nuolat teko kilnotis iš miesto į miestą, iš šalies į šalį – visa lėmė skirtingi menai, traukę ją į skirtingas puses. Mokslininkės ir vertėjos Evos Björkander-Mannheimer ir literatūros kritiko Otto Mannheimerio dukters gyvenime literatūra ir rašymas buvo šalia nuo pat pradžių. Paauglystėje svarbiausia buvo smuikas ir fortepijonas, tačiau vėliau susidūrė su stiklapūtyste ir jai pasidavė.
Lankė Waldorfo mokyklą, kur į meninę raišką buvo žiūrima rimtai. Galbūt dėl to po gimnazijos įstojo į Jacko Keruaco School of Disembodied poetics Boulderyje, Kolorado valstijoje – savotišką rašymo mokyklą, kurios vienas kūrėjų buvo poetas Allenas Ginsbergas.
Jungtinėse Valstijose ji atrado stiklapūtystę ir toliau studijavo Čekijoje, Olandijoje ir Švedijos Smolande. Visą laiką ji rašė, daugiausia poeziją, tačiau nepublikavo. Stiklo pūtimas tapo pragyvenimo šaltiniu. 2005 metais Sara Mannheimer įkūrė savo dirbtuves ir stiklo pūtimo amatas jai tapo konstruktyvia atsvara rašymui.
– Kai minu dviratį namo iš dirbtuvių, beveik visada jaučiuosi kažką patyrusi. Bet smegenys ilsėjosi, – sako Sara. – Jaučiuosi ne tuščia, bet tam tikra prasme apvalyta, nes galėjau ilgai būti tiesiog su savo mintimis. Patiriu tam tikrą švarą ir pakylėtumą.
Ji visada rašė. Nelabai gali paaiškinti, kodėl niekad anksčiau nesistengė publikuotis, nebent todėl, kad niekada į rašymą nežiūrėjo kaip į skirtą viešumai. „Rašyti visada buvo mano gyvenimo dalis“.
Sara debiutavo 42-jų su brendimo romanu „Taisyklės“ (2008), kurio tonaciją inspiravo Talmudas – centrinis judėjų religinės tradicijos tekstas, o antrasis romanas „Veiksmas“ pasirodė 2011 m.
Daugiausiai dėmesio sulaukė Saros Mannheimer romanų kalba. Ji pati mano, kad tai susiję su jos muzikiniu santykiu su pasauliu, nors paties muzikavimo nebepraktikuoja nuo paauglystės.
– Muzika man be galo svarbi. Tam tikra prasme ji veikia ir stiklo pūtimą, ir visa kita. Tai ritmo klausimas, muzika – judėjimo būdas. Šitaip muzika egzistuoja visur, kad ir ką veikčiau.
Apie Sarą Mannheimer
Stiklo menininkė ir rašytoja, nuo 2005 vadovauja stiklo dirbtuvei „Heta glas“ Stokholme, yra parašiusi romanus „Taisyklės“ (Reglerna, 2008) ir „Veiksmas“ (Handlingen, 2011). Nominuota Augusto prizui (Augustprisen), apdovanota Buroso laikraščio debiutanto prizu (Borås tidnings debutantpris 2008). Nominuota Švedijos radijo Romano prizui 2011. Pjesė „Bėgte atbėgti“ („Komma rusande“), sukurta kartu su choreografe Birgitta Egerbladh pastatyta Stokholmo teatre Stadsteatern 2011-2012 m.
Pagal www.hd.se parengė Alma Braškytė
