-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Kaip rašyti vaikams: tai nereiškia, kad kuri kvailesniems

Vaikų rašytojams užduodamas klausimas „kuo ypatingas rašymas vaikams?“ dažnai palydimas atodūsiu, o rinkti žodžius tampa nelengva. Tačiau kai kuriems iš jų kalbėti apie vaikų literatūrą ir jos vaidmenį pasaulyje nėra sunku. „Narnijos kronikų“ autorius C. S. Lewisas, bandydamas atsakyti į šį klausimą, 1952 metais pristatė kalbą „Trys būdai, kaip rašyti vaikams“. Kalboje, kuri vėliau buvo išspausdinta esė pavidalu, rašytojas pristato vieną netinkamą ir du gerus būdus, kaip, jo nuomone, turėtų būti kuriami tekstai vaikams.
Kęstutis Kasparavičius
Kęstutis Kasparavičius / Leidyklos „Nieko rimto“ nuotr.
Temos: 2 Knygos Literatūra

1. Rašyti būtent tai, ko neva nori vaikai. 

Lewisas jį laiko netinkamu būdu ir pasakoja, jog tai suprato padedamas dviejų atsitiktinių žmonių: viena vaikų rašytoja Lewisui nusiuntė rankraštį klausdama jo nuomonės. Pagrindinis veikėjas, mažas berniukas, turėjo robotą, kuris vieno mygtuko paspaudimu pagamindavo viską, ko tik galima norėti, pradedant ledais ir baigiant gyvu šuniuku. Rašytojas kūrinį įvertino neigiamai, ir kai tai pasakė, moteris su juo sutiko: „Man ši istorija nepatinka ne mažiau nei jums, tačiau tokių pasakų trokšta šiuolaikiniai vaikai.“ Antrasis žmogus, tapęs pavyzdžiu, – draugas, kuriam Lewisas davė paskaityti kuriamos knygos ištrauką. Tai buvo mums jau pažįstama „Liūto, raganos ir drabužių spintos“ scena, kur pagrindinę knygos heroję faunas vaišina nuostabiais gardėsiais. Perskaitęs ištrauką rašytojo bičiulis ją pakomentavo: „Matau, kaip tai sugalvojai! Norint sudominti suaugusiuosius, rašomos sekso scenos. Tačiau vaikams tai visiškai netinka, tad kaip patraukti jų dėmesį? Ogi skanumynais!“ Lewisas atsakė, jog iš tikrųjų  jis pats mėgsta daug skaniai valgyti ir gerti, tad parašė tai, ką būtų norėjęs skaityti būdamas vaikas. 

Žinodamas, ko tikisi vaikai, autorius privalo apie tai rašyti, kad ir kaip jam pačiam tai nepatiktų

Minėtų moters ir vyriškio nuomone, vaikų literatūros esmė – duoti skaitytojui tai, ko jis nori. Pasak jų, vaikai yra ypatinga publika su tam tikrais bruožais. Panašiai būtų, jeigu žmones skirstytume pagal vardus ir manytume, jog visos Eglės mėgsta detektyvus, o Monikos skaito tik mokslinę fantastiką. Žinodamas, ko tikisi vaikai, autorius privalo apie tai rašyti, kad ir kaip jam pačiam tai nepatiktų. J. R. R. Tolkienas savo esė „Apie pasakas“ kritikuoja tokį požiūrį sakydamas: „Dauguma žmonių daro klaidą laikydami vaikus kažkokia ypatinga rūšimi, o ne pačiais normaliausiais, nors kol kas nesubrendusiais savo šeimos ir žmonijos nariais.“

2. Rašyti įsivaizduojant konkretų vaiką.

Tai geras rašymo būdas, kuris iš pirmo žvilgsnio panašus į pirmąjį, tačiau iš tiesų labai nuo jo skiriasi. Šitaip rašė J. R. R. Tolkienas („Hobitas“, „Žiedų valdovas“), Lewisas Carrollis („Alisa stebuklų šalyje“) ir Kennethas Grahame'as („Vėjas gluosniuose“). Knygos siužetas kyla iš istorijos, papasakotos konkrečiam vaikui (pvz., Tolkienas, kurdamas Viduržemio pasaulį, skaitytojais įsivaizdavo savo vaikus ir iš tikrųjų rašė jiems). Šis būdas primena pirmąjį, nes bandoma rašyti tai, kas patiktų vaikui, bet šis vaikas – konkretus asmuo su unikaliais pomėgiais ir mąstymu. Negalvojama apie vaikus kaip atskirą rūšį su visiems bendrais bruožais ar įpročiais. „Negali pradžiuginti vaiko dalykais, kurie yra apskaičiuoti jam patikti, kai tau pačiam jie atrodo nereikšmingi. Bendraujant su vaiku gyvai, abu pašnekovai veikia vienas kitą. Tu tampi šiek tiek kitoks, nes kalbėjai su vaiku, o vaikas pasikeičia, nes su juo kalbėjo suaugęs. Tarp jūsų atsiranda ryšys ir iš to plaukia istorija“, – savo požiūrį aiškina C. S. Lewisas.

3. Pasakoti tai, kas svarbu pačiam autoriui.


Trečiasis būdas – vienintelis, tinkantis pačiam Lewisui. Rašoma tai, apie ką labiausiai norisi papasakoti, o vaikų literatūros žanras pasirenkamas, nes labiausiai tinka autoriaus mintims ir idėjai išreikšti. Čia Lewisas pavyzdžiu pateikia kompozitorių, kuris kurtų laidotuvių maršą ne todėl, jog nori kūrinio laidotuvėms, o dėl to, kad jam kilusias muzikines idėjas geriausiai galima išpildyti būtent šia forma. Lewisas teigia, jog „jei pasaka vaikams yra teisinga forma tam, ką autorius nori pasakyti, tada manau, jog skaitytojai, kuriems patinka autoriaus mintys, skaitys knygą nepriklausomai nuo amžiaus. Aš beveik linkęs teigti, jog pasaka, kuri patinka tik vaikams, yra prasta pasaka. Kaip ir valsas, kuriuo gali mėgautis tik šokdamas, yra prastas valsas.“ 

Panašiai kaip ir C. S. Lewisas mąsto ir literatūrologas K. Urba bei rašytojas K. Kasparavičius.

Beveik prieš metus Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus" organizavo vaikų literatūros konkursą, pritraukusį 120 dalyvių. Apie pastebėtas vaikų literatūros tendencijas pasakojo konkurso vertinimo komisijos pirmininkas Kęstutis Urba: „Daugeliui kūrėjų būdingas labai inertiškas požiūris į vaikų literatūrą. Gana daug kiškučių, ežiukų, voveryčių. Apskritai daug dėmesio gamtos pasauliui, ir tai nėra blogai. Tik kad dažnai ant rankraščių norėjosi palikti pastabėlę: „Mašiotas rašė geriau.“ Reikšminga, jog kai kurie rašytojai gana profesionaliai į pagalbą telkiasi mito, sakmės pasaulį. Dažnas tekstas labai plepus, daugiasakis, negalvojama apie mažo vaiko kalbos, suvokimo ypatumus, sakiniai ilgi, neskaidrūs, neišvalyti. Bet tai bendros šių dienų vaikų literatūros bėdos.“

Dažnas tekstas labai plepus, daugiasakis, negalvojama apie mažo vaiko kalbos, suvokimo ypatumus, sakiniai ilgi, neskaidrūs, neišvalyti

Šias įžvalgas galima komentuoti remiantis anksčiau minėta Lewiso esė. Tai, jog „daugeliui kūrėjų būdingas labai inertiškas požiūris į vaikų literatūrą“, dar kartą patvirtina, jog vaikai suvokiami kaip atskira skaitytojų grupė su įsivaizduojamais bendrais bruožais, kuriais remiasi rašytojai. Tačiau tai ir lemia nesėkmę – įtvirtinti bruožai standartizuoja istoriją ir taip ji praranda originalumą. 

Viename interviu leidyklos „Nieko rimto“ autorius Kęstutis Kasparavičius, rašantis ir iliustruojantis knygeles vaikams, sako: „Vaikų rašytoju nepasidaroma: arba gimsti toks, arba ne. Neįsivaizduoju, kaip tai galėtų būti daroma, neturint gyslelės. Prisiminkime didžiuosius vaikų rašytojus – A. A. Milne'ą, Lewisą Carrollį, Beatrix Potter – jie rašė vaikams tarsi rašytų suaugusiesiems. Aš rašau taip pat. Nerašau specialiai vaikams – rašau tai, kas įdomu man. Juk yra daug suaugusiųjų, mėgstančių skaityti knygas vaikams. Kai kas iš jų pasišaipo: ai, šitie – infantilūs. Bet man atrodo, kad vaikiškas knygas paskaityti labai sveika. Geros knygos vaikams paprastai yra geros ir suaugusiesiems. Jos skatina neprarasti humoro jausmo ir nepasidaryti per dideliais rimtuoliais.“ 

Minėti būdai rašyti vaikams yra ne tiek taisyklės, kiek universalūs patarimai rašytojams. Niekada neįtiksi absoliučiai visiems, tad rašant paprasčiau įsivaizduoti vieną žmogų (draugą, pažįstamą ar net patį save). O jeigu galvoje jau sukasi „vaikiškos“ mintys, jas geriausia išpildyti parašant pasaką. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius