Domnica Radulescu – dramatiško likimo rumunų kilmės amerikiečių rašytoja, pirmiausiai žinoma kaip žymi lingvistė, italų ir prancūzų kalbų profesorė (Virdžinija, JAV). O 2008-siais išgarsėjo kaip rašytoja, išleidusi pirmąjį savo romaną „Traukinys į Triestą”, kuris Europoje tapo bestseleriu, buvo išverstas į 13 kalbų. Ji taip pat rašo pjeses, poeziją, režisuoja spektaklius, reprezentuoja rumunų kultūrą JAV, kovoja už moterų teises.
Pirmajame, pusiau autobiografiniame romane „Traukinys į Triestą“ pasakojama neblėstančios dramatiškos meilės istorija, kai du jaunus žmones nejučiom išskiria geležinė uždanga. Pagrindinė herojė Mona, nebesugebėdama išgyventi vis stiprėjančio represinio N. Čaušesku režimo sąlygomis, nusprendžia verčiau rizikuoti gyvybe ir 1983 m. pabėga iš šalies.
Tai istorija apie sovietinę (rumunų, bet tokią panašią į mūsų) kasdienybę, buitį, eiles, darbą pagal paskyrimą,privalomas eisenas, sienas, turinčias ausis, draugus, kai nežinai, kas yra kas, apie atsargų užguitą priešinimąsi sistemai, „Laisvosios Europos“ radijo nuotrupas, bandymus slaptai spausdinti atsišaukimus... Bet ne tik apie tai. Taip pat apie laimę būti jaunam, įsimylėjusiam, sveikam, kai visas pasaulis po kojomis, ir nejauti jokio nepritekliaus, ko nėra – to ir nereikia, kas yra – tuo, oi, kaip džiaugiamasi! Džinsai!? Užsienietiška plokštelė!?! Saldus vynas?!... Ir apie sugebėjimą pažvelgti į visa tai su ironija, anekdotais ir juoku pro ašaras. Apie virsmą, galėjimą išgyventi viską ir tapti kažkuo – dar stipresniu, dar turtingesniu ir pasitikti ateitį drąsiai.
Monai Marijai emigracijoje, visko pilnoje Amerikoje, nelengva. Ji nepritampa, beprotiškai ilgisi Tėvynės ir paliktų brangių žmonių. Bet ji stojasi ir eina, ir pasiekia viso to, apie ką svajojo...Istorijos ratas sukasi, pasaulis apsiverčia per naktį, Čaušesku įvykdoma egzekucija, griūva geležinė uždanga, kaip ji elgsis, jausis? Ar vertėjo, o jei būtų žinojus, dar pakentėjus?...
