Gyvenimui vėlyvuoju sovietmečiu pažinti neužtenka politinės ir ekonominės istorijos. Nepastebima ir sunkiai apčiuopiama kasdienybė gali atverti naują ir netikėtą nugyvento laiko panoramą. Ypač kai kalbame apie laikus, kai valdžia mėgino kontroliuoti visas gyvenimo sritis, – kasdienybė iš užmesto tinklo išsprūsdavo kaip smulkios žuvys.
Pasiūlydamas savitą nuobodulio interpretaciją istorikas Tomas Vaiseta monografijoje bando sugaudyti šią lakią tikrovę ir paaiškinti, kaip sovietinė ideologija veikė kasdienį gyvenimą. Neįprastas žiūros kampas jam leido prieiti prie tų temų, kurios iki šiol lietuviškoje sovietinės okupacijos metams skirtoje istoriografijoje mažai ar visai nebuvo gvildentos: viešoji erdvė ir paslapties kultūra, skaitymas ir bibliotekos, sovietinė satyra, skundų pasaulis, darbo etika, veltėdystė ir demonstracijos. „Istorijoje nepastebima kasdienybė pasirodė esanti stipresnė už „istorijos kūrėją“ – ideologiją“, – rašo autorius.
„Išgirdę knygos pavadinimą, žmonės kartais nusistebi – juk gyventi tikrai nebuvo nuobodu! Aš su jais sutinku – jokiu būdu nesakau, kad gyventi buvo nuobodu. Nuobodulio sąvoką vartoju specifiškai. Įsivaizduokime visuomenę kaip kokį vaisių, pavyzdžiui, obuolį. Aš jį perpjaunu tik vienu pjūviu ir nagrinėju tai, ką perpjovęs pamatau. Tačiau daug dalykų lieka nepamatyta. Mano pjūvis – ne visa kasdienybė, o tik ideologinės situacijos, kuriose ir randu specifišką nuobodulį, t. y. bėgimą nuo prasmės nebeteikusios ideologijos“, – sako Vaiseta.
Istorikas tikisi, kad knygą paėmę žmones ją skaitys ne kaip pateiktą galutinį atsakymą, kaip anuomet gyventa, bet kaip bandymą suprasti tokį sudėtingą ir iki šiol prieštaringus jausmus ir ginčus keliantį laiką.
Nors knyga yra neabejotinai solidi monografija, joje tiriama kasdienybės medžiaga – skundai, nuotykiai bibliotekose, valgyklose ar fabrikuose, dienoraščiai – vyresniam skaitytojui sukels spalvingų prisiminimų, o jaunesniam – atradimo džiaugsmą. Sovietmečiu dažniausiai plėšomos bibliotekų knygos buvo Lenino raštai, į demonstracijas žmonės vilioti galimybe įsigyti apelsinų, privataus gyvenimo nesėkmės galėjo virsti viso kolektyvo reikalu, o viena iš pagrindinių satyros leidinio vyriausiojo redaktoriaus funkcijų buvo išsiaiškinti, ar publikacijoje peikiamas kolūkio pirmininkas neturi giminių ar bičiulių Komunistų partijos Centro Komitete.
Grakštų autoriaus stilių dar labiau pagyvina autentiškos citatos iš tiriamojo laikotarpio dokumentų ir interviu su sovietmečiu gyvenusiais žmonėmis. Atkurti laikotarpio atmosferą padeda knygos iliustracijos – iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo atrinktos nuotraukos, kurioms būdingi ir knygos tekste išsamiai nagrinėjami siužetai, ir lengvai atpažįstama epochos stilistika.
