Labai abejoju, ar Elizabeth Gilbert būtų visame pasaulyje išgarsėjusi šiuo apsakymų rinkiniu, kurį lietuvių kalba išleido leidykla „Vaga“, taip, kaip jai pasaulinę šlovę atnešė „Valgyk, melskis, mylėk“. Ir ne tik todėl, kad apsakymų žanras, be abejo, nėra toks populiarus kaip romanų. Tiesiog šių apsakymų pasakojimo būdas, regis, prieštarauja įprastoms „komerciškai sėkmingos“ literatūros taisyklėms.
Dvylika šiame rinkinyje esančių apsakymų – dvylika tarpusavyje nesusijusių istorijų, skirtingų herojų (kaubojai, striptizo šokėjos, užkandinės padavėjos, magas ar brolis su seserim, keliaujantys per Ameriką), kurias iš tiesų jungia vienas bendras jausmas – vienatvės, liūdesio ir netekties, buvusios ar nujaučiamos.
Atrodo, kad autorės uždavinys šiuose apsakymuose – ne papasakoti istoriją, kaip ji prasideda ir baigiasi, o perteikti jausmą, atmosferą. Perskaičius apsakymą po kurio laiko gali neatsiminti, apie ką jis buvo, tačiau prisimeni bendrą užplūstančią nuotaiką. Iš tiesų, šie apsakymai prasideda iš niekur ir baigiasi, regis, taip pat niekur. Tiesiog pasakojamas tam tikras svarbus žmonių gyvenimo epizodas, o apsakymo pabaigoje skaitytojas lieka taip ir nesužinojęs, kuo viskas baigėsi, kuo šis apasakymo personažas gyveno toliau. Tiesiog dedamas taškas, ir viskas.
Tai panašu į jausmą, kai susitinki atsitiktinį pakeleivį, pakalbi su juo ir vėliau nulydi jį nueinantį, nežinodamas, kas jam nutiks vėliau. Trumpas, blykstelėjęs susitikimas.
Tokie yra ir šie apsakymai – tarsi bandymas sugauti akimirką. Herojų charakterius, jų istorijas autorė atkleidžia svarbiomis smulkmenomis, trumpais epizodais, kurie galbūt ir kasdieniški, tačiau pakankamai charakteringi, kad atskleistų herojų vidų. Autorė sugeba nuo pat pirmų apsakymų sakinių „užkabinti“, vesti per trumpą herojaus gyvenimo epizodą, kuris galbūt apsakyme trunka vos pusdienį, vesti link apasakymo pabaigos, kurioje... nieko neįvyksta. Arba bent jau taip atrodo.
Rašytojos akivaizdus talentas – dialogai. Trumpi, taiklūs, išraiškingi. Ne veltui šis rinkinys tapo Ernesto Hemingway'aus/PEN konkurso laureatu, nes būtent šio rašytojo dialogai kiek primena Elizabeth Gilbert personažų pokalbius.
„Elnių kalbos“, „Daugelis dalykų, apie kuriuos Denis Braunas nežinojo“, „Garsusis sulaužytos ir atitaisytos degančios cigaretės triukas“, „Varykit čia ir suimkite tas kvailas mergiščias“ – labiausiai įstrigę šio rinkinio kūriniai.
Ar pamėgsite šiuos apsakymus, priklauso nuo to, kokius mėgstate kūrinius – su aiškia fabula ir atomazga, ar tokius, kuriuose svarbesnis jausmas, paliekama daugiau erdvės nuotaikoms ir interpretacijoms. Teko skaityti, kad nemažai „Valgyk, melskis, mylėk“ skaitytojų šis rinkinys pasirodė pernelyg „tamsus“ ar „neaiškus“. Nesiginčiju, galbūt jų ir tiesa. Tačiau galbūt kitiems tokie menami trūkumai kaip tik yra privalumas?
