Lietuvių kalba jau yra išleistos kelios F.Forsyth knygos – „Šakalo diena“, „Dosjė „Odessa“, „Karo šunys“. Jose rutuliojamos temos skirtingos, bet vienas dalykas nesiskiria – autoriaus siekis bet kokią istoriją paremti faktais. Nors jo knygų siužetai, be abejo, yra fikcija, F.Forsyth sugeba pasakojimą pagrįsti daugybe detalių, realių personažų, gausybe istorinių faktų ir duomenų, kurie tarsi veda prie minties, jog nors knygos istorija ir yra išgalvota, tai galėtų nutikti pasaulyje. Ir viskas visai realiai galėtų vykti būtent pagal tokį planą.
Tai, kad F.Forsyth turi pakankamai žinių, jog galėtų aprašinėti istorijas su tokiu pabrėžtinu kruopštumu, abejonių nekelia – jis yra buvęs Karališkųjų oro pajėgų pilotas, vėliau dirbęs karo žurnalistu. Tad ir jo knygos dažnai apibūdinamos kaip pusiau žurnalistinės. Viename interviu ir Algimantas Čekuolis sakė, jog labai mėgsta F.Forsyth knygas, nes jos suteikia ne tik (gal net reikėtų sakyti ne tiek) pramogą, bet ir daugybę informacijos.
2006 metais išleistos knygos „Afganas“ centre – slapta „al Qaeda“ operacija, apie kurią netikėtai sužino amerikiečių ir britų slaptosios tarnybos. Tačiau iškyla problema – niekaip nepavyksta sužinoti, kokia operacija tai bus, – žinoma tik tiek, kad ji gali būti baisesnė net už Rugsėjo 11-osios išpuolius. Neturėdami išeities amerikiečiai su britais nusprendžia inflirtuoti į teroristinę organizaciją Afganistane jau tarnavusį Maiką Martiną, kuris turi apsimesti Gvantanamo kalėjime įkalintu afganistaniečiu kovotoju, pravarde Afganas.
Slapta operacija prasideda, ir F.Forsyth žingsnis po žingsnio rodo, kaip ji organizuojama, kokiu būdu visa tai vyksta, kokios tarnybos kokį darbą atlieka, pateikia gausybę techninių žinių. Veiksmas rutuliojasi JAV, Didžiojoje Britanijoje, Indonezijoje, Afganistane, Pakistane, Artimuosiuose Rytuose, autorius pateikia žinių tiek apie slaptųjų tarnybų darbą, tiek apie tai, kaip funkcionuoja teroristinės organizacijos.
Jeigu lyginčiau „Afganą“ su kitomis lietuviškai išleistomis šio autoriaus knygomis, didžiausias panašumas būtų „Karo šunys“. Toks pats vidutinis (kartais netgi lėtokas) pasakojimo tempas, detalus ilgai planuojamos operacijos aprašymas („įprastinis“ trilerių rašytojas pasirengimą operacijai, matyt, sutalpintų į porą puslapių), bandymas skaitytojui suteikti galimybę pakankamai aiškiai įsijausti į tai, kaip vyksta šis procesas (tiesa, nors daugelis mėgsta F.Forsyth už tokį jo kruopštumą detalėms, internete galima rasti ir „Afgano“ klaidų sąrašą – toli gražu ne viską rašytojas sugebėjo užfiksuoti idealiai tiksliai). „Afganas“ nėra iš tų trilerių, kuriuose svarbiausia yra atomazga – čia pats procesas yra kur kas reikšmingesnis.
Daugelis žmonių, perskaitę šią knygą, mėgsta ją apibūdinti žodžiu „vyriška“. Žinoma, kiekvienas šio žodžio reikšmę supranta savaip, tačiau jeigu žodžis „vyriškas trileris“ reiškia ne emocijomis, o faktais, žiniomis paremtą knygą be bereikalingų romantinių nukrypimų, „Afganas“ yra būtent tokia knyga.
Tiesa, net ir pripažindamas F.Forsyth talentą, visgi negaliu atsikratyti minties, kad jis – vienas iš tų rašytojų, kurie savo geriausią kūrinį parašo karjeros pradžioje. Bent jau man pirmoji jo knyga „Šakalo diena“ iki šiol yra nepralenkiamas šio trilerių meistro romanas.