I.Allende skaitytojams turėtų būti iki skausmo pažįstama garsiąja trilogija, kurią sudaro knygos „Dvasių namai“ (į lietuvių kalbą pirmą kartą išversta 2000-aisiais), „Fortūnos duktė“ (į lietuvių kalbą pirmą kartą išversta 2002-aisiais) ir „Portertas sepija“ ( į lietuvių kalbą pirmą kartą išversta 2004-aisiais). Už savo kūrybą I.Allende pelnė ne vieną apdovanojimą. Rašytojos knygos išsiskiria sklandžiu stiliumi, vaizdinga kalba, žodingu, itin prikaustančiu polifonišku pasakojimu – čia susipina ne tik individualūs herojų balsai, bet ir plačiai nušviečiamas visas tam laikmečiui būdingas istorinis kontekstas. Asmeninė sėkmė ir tragedija autorės knygose neatsiejama nuo visos tautos istorijos – mano galva, tai labai sustiprina Allende knygų paveikumą ir išskirtinumą.
Ši knyga iš bendro I.Allende kūrinių arsenalo išsiskiria itin dideliu dėmesiu traumuojančioms patirtims ir jų poveikiu.
Naujausioje autorės knygoje, drįsčiau teigti, magijos yra šiek tiek mažiau, labiausiai ji išsiskleidžia pabaigoje, kai miręs vienos iš pagrindinių herojų Almos Belasko mylimasis Ičimėjus Fukuda ateina anapilin palydėti ligoninėje merdinčios savo gyvenimo moters. Ši knyga iš bendro I.Allende kūrinių arsenalo išsiskiria itin dideliu dėmesiu traumuojančioms patirtims ir jų poveikiu. Pagrindiniai šios knygos herojus vienijantys akcentai – kaip niekad ryškiai atsiskleidžiantis traumos, ribinės situacijos potyris ir jo padariniai žmogaus asmenybei. Greta Almos Belasko, dėl būsimo karo padarinių priverstos palikti gimtąjį miestą ir šeimą, istorijos lygiagrečiai plėtojama ir Fukudų šeimos tragedija (vien dėl savo tautybės priversti kęsti pažeminimą, išvaryti į internuotųjų stovyklas) ir slogi slaugytojos, Almos kompanionės Irinos Bazili vaikystės ir paauglystės patirtis bei šokiruojanti homoseksualaus Natanielio meilė Leniui Bylui.
Galima nesunkiai įspėti, jog patekusi į turtingą dėdės Aizeko šeimą, veikiama savo tėvų tragedijos, būtent dėl šios priežasties Alma Belasko išsigąsta būsimų nepriteklių, socialinės atskirties ir išduoda Ičimėjaus Fukudo meilę, susituokdama su Natanieliu: „Jie apsikabino nevilties apimti, du meilės našlaičiai. Almai sulinko kojos per kelius, ir ji jau buvo beįsikniaubianti į tvirtą meilužio krūtinę, beišpažįstanti viską, pačias gėdingiausias paslaptis, bemaldaujanti vesti ją: juodu susituoksią, gyvensią lūšnelėje, auginsią mišrios santuokos vaikus, ji būsianti nuolanki žmona, atsisakysianti savo piešimo ant šilko ir visų patogumų Si Klife, ir puikios ateities, skirtos nuo pat gimimo dienos, atsižadėsianti visko vien dėl jo, dėl jų nepaprastos meilės. Turbūt Ičimėjus įspėjo jos mintis ir buvo toks geras, kad skaisčiu ir trumpu bučiniu apsaugojo ją nuo tokio nusižeminimo“ (182 p.).
Būtent dėl traumuojančios patirties, vaikystėje patirto tvirkinimo Irina Bazili vengia Almos vaikaičio Seto meilės: „2000 metų pabaigoje agentas Ronas Vilkinsas drauge su dviem kanadiečiais tyrėjais bandė nustatyti, kas internete platina šimtus pornografinių nuotraukų ir kas yra ta devynmetė, kuri, lytinių iškrypėlių taip išnaudojama ir skriaudžiama, tikriausiai jau seniai mirusi. Tas nuotraukas graibstyte graibstė vaikų pornografijos kolekcininkai, iš tarptautinio pornografijos tinklo privačiai perkantys nuotraukas ir vaizdo įrašus“ (167 – 168 p.). O Fukundų šeimos patirta tremtis neišvengiamai paženklina jautrias japonų sielas: „Valdžia buvo aptvėrusi tą vietą spygliuota viela, paskubomis ištuštinusi arklides ir pastačiusi barakus aštuoniems tūkstančiams žmonių. Internavimo įsakymas buvo toks netikėtas, kad nespėta baigti statybų ir stovykloje įrengti būtiniausių patogumų. Autobusų varikliai užgeso, ir belaisviai išlipo, nešini vaikais ir manta, padėdami savo seneliams. Ėjo nesikalbėdami, glaudžiais būreliais, krūpčiodami, nesuprasdami, ką kriokia blerbiantys garsiakalbiai. Klampojo lietui lyjant, per dumblą, kiaurai peršlapę, permerkta manta“ (73 p.)
Tačiau svarbu ir tai, jog romane vaizduojamos trauminės patirtys knygos herojų nesužlugdo – priešingai, knygoje akcentuojama traumų įveika, ir nepaisant įvairių kliaudų, veikėjai siekia gyventi pilnavertišką gyvenimą.
Tačiau svarbu ir tai, jog romane vaizduojamos trauminės patirtys knygos herojų nesužlugdo – priešingai, knygoje akcentuojama traumų įveika, ir nepaisant įvairių kliaudų, veikėjai siekia gyventi pilnavertišką gyvenimą. Vieni herojai savo sielos galias ir stiprybę ugdo per simbolį (Fukudų šeimos kalavijo išsaugojimas), kiti susigrąžindami buvusią meilę (minėtas atsinaujinęs Almos ir Ičimėjaus meilės ryšys; jų vienas kitam rašomi laiškai), kitiems padeda atvira praeities skaudulių išpažintis (Irinos išsipasakojimas Setui, Almos ir Lenio pokalbiai); tretiems pagelbėja psichologo konsultacijos (Lenio atvejis). Taigi – knygoje apstu vilties, nors toji viltis dirbtinai nenusaldinama – tartum viskas visada baigiasi tik gerai. Romane matomi keli istorijos aspektai, išgyvenama ir stoka, neišsipildymas, istorinė force majeure jėga, tačiau kartu vaizduojama ir traumų įveika, gebėjimas atsitiesti, gana pilnavertiškai egzistuoti šiame neramumų prisotintame pasaulyje.
Kita romane vaizduojama tema – senatvė – taip pat pateikiama nevienareikšmiškai, daugiasluoksniškai. Viena vertus, aiškiai, vietomis rimtai, vietomis šiek tiek komiškai (Žako Devino įsimylėjimai) atskleidžiama negalios, silpnumo, egzistencijos trapumo ir nestabilumo, silpnėjančio savarankiškumo, pakitusio mąstymo ir elgsenos problematika. Kita vertus, pateikiama palanki senolių slaugos įstaigos „Vieversių namai“ atmosfera, pagarbus čia dirbančio personalo elgesys, vadovo Hanso Voigto, Irinos ir kitų slaugytojų pastangos išsaugoti gyventojų orumą, gerą nuotaiką ir šiokį tokį optimizmą, nepaisant visų negalių. Orios senatvės pavyzdys – Almos Belasko ir Lenio Bylo – kartu aiškiai suvokiant savo kasdienį silpnėjimą, besiartinančią mirtį, ir stengiantis išsaugoti skaidrų mąstymą, veiksnumą, eleganciją, semtis stiprybės iš spalvingos praeities.
Pabaigoje norėčiau pasakyti, jog mano galva, tai nėra pats stipriausias Isabel Allende kūrinys ir „Dvasių namų“ nepralenkia. Tačiau vis tik pakankamai geras, pagaulus, parašytas tinkamai sukonstruota kalba, kokybiškas ir vertas skaitytojo dėmesio.
