Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija. Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum IV“ – pabaigos jausmas

Knygos viršelis 15min recenzija
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kristinos Sabaliauskaitės lietuvių (ir ne tik) skaitytojams pristatyti nereikia – garsioji „daiktų miško“ – „Silva rerum“ – istorinė saga skaitymo malonumu užpildė dažno tautiečio širdis ir protus.

Taip pat autorės proza laimėjo ne vienus geriausių rinkimus – 2008–aisiais už pirmąją „Silva rerum“ dalį pelnyta Jurgos Ivanauskaitės premija, knyga buvo įtraukta į kūrybiškiausiųjų dvyliktuką, 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga., „Silva rerum II“, taip pat tapo Metų knyga, 2011 m. Kristina Sabaliauskaitė apdovanota Šv. Kristoforo statulėle. 2015 m. rašytojai įteikta Liudo Dovydėno premija.

Prieš paimant knygą į rankas, pašniukštinėju – kokia pagrindinė šio romano siužeto ašis – ketvirtojoje dalyje pasakojama Pranciškaus Ksavero Norvaišos – matematikos profesoriaus ir dvasininko gyvenimo istorija. Įvykių, regis, apstu – patiriama šventvagiška, bet taip ir neišsipildžiusi meilė, gausios kelionės po svečias šalis, atskleidžiama XVIII amžiaus antrosios pusės Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės situacija. Užplūsta keliariopi impulsai – žinia, tai paskutinioji „Silvos rerum“ dalis ir nori nenori apima pabaigos jausmas – ne tik įspūdingos sagos, bet ir pačios romanuose vaizduojamos LDK galybės ir Norvaišų giminės. Kartu juntu krūtinę kutenantį klaustuką – ar ir šioji dalis nenuvils, savo kokybe nenusileis ankstesniosioms, ar tas nelemtas pabaigos jausmas nesugadins man kokybiško skaitymo sukeliamo katarsio?

Turiu pripažinti, kad ir ši knyga paženklinta „sabaliauskaitišku“ kokybės ženklu – regisi, faktai kruopščiai atrinkti ir patikrinti, ir vėl puikiai atskleidžiama LDK panorama, knyga persisunkusi to meto dvasia, vėlyvojo baroko pabaigos ir apšvietos amžiaus pradžios susidūrimu alsuojančia nuotaika, parašyta ta pačia „silvos rerum“ kalba – vaizdinga, sodria, žodinga.

Sakiniai nugludinti, darniai sugulę it nepriekaištingai suskaldytos žodžių malkos pastraipų rietuvėse. Sabaliauskaitė moka prikaustyti dėmesį jau pirmuoju teksto sakiniu: „Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša, Societatis Iesu, Dievo buvimą geriausiai jusdavo žvelgdamas į žvaigždėtą dangaus skliautą, o dangiškųjų šviesulių didybę, gėda net pasakyti, bet, kiek save paminė nuo vaikystės, geriausiai ir įstabiausiai patirdavo šlapindamasis“ (5 p.) Intriguoja, sukuria trokštamą paradokso efektą, masina skaityti toliau. Per Pranciškaus Ksavero dėdės Petro Antano laidotuves pasirodo jo pavainikė dukra Antonina Sentimani su mama Barbora Sentimani ir... veiksmas užverda.

Vis tik nepaisant mano jau įvardyto knygos kokybiškumo pabaigos jausmas manęs neapleidžia.

Vis tik nepaisant mano jau įvardyto knygos kokybiškumo pabaigos jausmas manęs neapleidžia. Ir keista – iš pradžių bauginęs (negi „Silva rerum“ baigsis – o taip norėtųsi skaityti dar ir dar), į knygos galą ima atrodyti kaip būtinybė. Netgi sakinių grakštumas, faktų tikslumas, įdomios istorinės žinios, aktualūs pagrindinio herojaus pafilosofavimai apie gyvenimo prasmes, buities ir būties užkulisius, įtaigiai sukurtas mokslininko-jėzuito portretas, siužeto paįvairinimas gausiais užsienio kraštų aprašymais negelbsti nuo aiškiai apčiuopiamo įtaigos išsivadėjimo, ir mano skaitymo įkarštis, lyginant su ankstesnėmis dalimis, regis, atvėsęs net keliais laipsniais.

Bandau aptikti to išsivadėjimo priežastis – išoriškai viskas regisi gerai – tvirtai sukaltas tekstas. Tačiau, juo toliau skaitai, juo labiau ketvirtoji „Silva rerum“ dalis ima alsuoti šiokiu tokiu prėskumu ir vangumu – kažkas čia taip smarkiai, kaip ankstesnėse dalyse manęs neužkabina, ir net knygą turėję paįvairinti kelionių ir santykių viražai, regisi, nepalieka šimtaprocentinio pasitenkinimo galimybės. Svarstau, ar tai galėjo nutikti dėl pagrindinio herojaus – dvasininko – pasirinkimo – bet juk visi žinome lietuvių literatūros pavyzdžius, kuriems šis luomas nesutrukdė pateikti iki paskutinio puslapio intriguojančios istorijos.

Jūratė Čerškutė savo apžvalgoje užsimena, jog ši dalis jai bene labiausiai patiko: „Ketvirtoji „Silva rerum“ dalis man žavi dėl kelių priežasčių: dėl ramaus ir nuosaikaus, bandančio gyvenimo negandas ir iššūkius nuolankiai priimti Pranciškaus Ksavero tono ir kiek asketiškos, sukauptos laikysenos; dėl atidos mokslui ir dėl puikiai bei atpažįstamai sukurto mokslininko paveikslo ir gebėjimo parodyti, kad meilė skaičiams neretai gali būti ir labai poetinė“.

Man stipresnės pasirodė pirmosios trys dalys. Vis tik man Sabaliauskaitės kuriamas Pranciškus Ksaveras – kad ir koks intelektualus būdamas – kiek anemiškas tiek kūnu, tiek dvasia – nors kažin kokių mezaliansų iš jėzuito gal ir nebuvo ko tikėtis: „Jis buvo puikus matematinių kalkuliacijų specialistas, tačiau neapskaičiavo kelių dalykų – atsitiktinumo, nesėkmės, gamtos ir savo paties kūno silpnumo. Argi šitaip puikiai sudėliojęs visas skaičių liekanas ir sumas jis galėjo pagalvoti ir numatyti, kad jį išduos jo paties fizinis apvalkalas, ne tiek oda, kaulai ir mėsa, kiek kvailos vidinės dumplės, vadinamos plaučiais, – keleri metai ant upės krantų atvirame ore žiemą vasarą buvo visiškai ne jo sveikatai“ (49 p.) Tekstą labai papuošdavo gyvesnės Pranciškaus Ksavero asmenybės žiežirbos, galėjo jų būt ir daugiau: „...mintimis jis buvo su jais, su pusbroliu ir jo nuotaka; kiek apmaudaudamas jis tikėjosi, kad Tadeušas jai būsiąs švelnus, kantrus, neskubėsiąs, jog tai, kas pasiimama tik vieną kartą, jis ragausiąs taip, mėgausiąs taip, paimsiąs taip, kad tą akimirką prisimintų iki dienų pabaigos <...> neskubėkite, vaikai mano, ak neskubėkite, švelniai, tik nesiskubinkite; ir jo apgirtusi vaizduotė nakties danguje krentančių žvaigždžių brūkšniais piešė vaizdus...“ (168 – 169 p.).

Net norėtųsi kiek profaniškai pridurti – vis labiau vėstant knyginei temperatūrai, lyginant su kitomis dalimis, pasigedau stipresnės intrigos ašies, dar spalvingesnės pagrindinio herojaus asmenybės, galinčios visus reiškinius sujungti į pageidaujamą vardiklį.

Perskaityti ir susidaryti savo įspūdį – tikrai verta – „Silva rerum“ vis dar išlieka kokybiškos ir kiekybiškos literatūros pavyzdys. Bet vis dažniau skaitant aplankydavęs tas pabaigos jausmas galiausiai man pasufleravo – kaip ir LDK galybei, taip ir „Silvai rerum“ metas baigtis. Daug būta gražaus, patirta kvapą gniaužiančių įspūdžių. Gal tiek ir užtenka.

Komentarai