Simboliška, kad ši knyga pasirodė prieš didžiąsias žiemos šventes, kurias švenčiame visi, tačiau dažnai net nesistengiame įsigilinti į jų prasmę ar tai, kokios yra etninės šaknys, kuo mes esame kitokie. Moderniame pasaulyje, kuriame tradicijos susipina, niveliuojasi, etninio savitumo, tautinio tapatumo išsaugojimas tampa itin sudėtingas. Ši L.Klimkos knyga yra puikus pavyzdys bandymo etninės kultūros tradicijas paaiškinti patraukliu, gyvu būdu, čia pasakojama apie šventes, papročių kilmę ir prasmę, ryšį su senąja baltų mitologija, solidžios apimties knyga gausiausi iliustruota.
„Etninė kultūra, išaugusi iš tradicinio paveldo, būtent šiandien padeda lietuviams, žengiantiems į modernųjį pasaulį, neprarasti tautinio savitumo“, – knygos įžangoje rašo L.Klimka. Jis rašo, kad būtent etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir stiprybės esmė, nacionalinės kultūros pamatas. Tyrinėtojas neigia ir itin dažną nuostatą, kad etninė kultūra – praeities atgyvena, tradicinis paveldas, kurio vertybėms vieta tik muziejuose, tautosakos saugyklose ar kraštotyros knygose – anaiptol, L.Klimka siekia parodyti, jog tai nėra žaidimas senove, tos tradicijos turi tąsą, kuri raiškos vietą randa nebe vien tik kaimo gryčiose ar gamtos prieglobstyje.
„Pagrindinė lietuviškųjų papročių ypatybė – gamtos reiškinių, diktuojamų dangaus šviesulių judėjimo skliaute, atspindys žmonių mąstysenoje ir elgsenoje, apie ką naujoviškai rašoma šioje knygoje. Tarp metų rato švenčių įterpti taip pat svarbių istorinių įvykių mažiau žinomi paminėjimai, mažiau žinomi iš Lietuvos istorijos vadovėlių“, – knygą pristato L.Klimka.
Etninė kultūra, išaugusi iš tradicinio paveldo, būtent šiandien padeda lietuviams, žengiantiems į modernųjį pasaulį, neprarasti tautinio savitumo
Knygos struktūra – labai patogi, norintiems į lietuvių etninę kultūrą gilintis nuosekliai, žingsniuojant nuo vieno mėnesio prie kito. Kiekvienas skyrius yra skirtas vienam iš metų mėnesių, ir jo ypatybės etninėje kultūroje, istorijoje, lietuvio savimonėje padalintos į šešias dalis – šventinių dienų tradicijos, senoviniai šeimos papročiai, lietuvio namai namučiai, čia mūsų Lietuva, lietuvis ir gamta, senosios mitologijos pabiros. Kiekvieno mėnesio aprašo pradžioje autorius dar pateikia ir esminius faktus apie kiekvieną jų – klimatines sąlygas, įdomesnius istorinius momentus, jo vietą tradiciniame kalendoriuje.
L.Klimka knygoje audžia baltiškojo pasaulio kaip harmoningos žmogaus ir gamtos sąveikos audinį, nurodo, kaip mūsų tautiniuose papročiuose, tikėjime ar kūriniuose glūdi labai senų laikų atmintis, daugelio kartų patirtis, gamtos pažinimas ir artumas jai, kaip tradicijos susiję su gamtos ritmais.
Pavyzdžiui, gruodis, kuris dabar daugeliui asocijuojasi su nesibaigiančiomis šventėmis, vadintas siekiu arba saiku, Kalėdų mėnesiu, šiuo laikotarpiu prasideda bažnytinių švenčių metai, prosenoviški tautos papročiai tarsi savaime įsiterpė į adventą. „Senų senovėje žmogus, vadovaudamasis mitine galvosena, manydavo, kad piktosios žiemos jėgos nužudo augmeniją, įkalina saulę, tad reikia imtis dievų veiklos – apeigomis sukurti Visatą iš naujo, ir laikas vėl pradės tekėti, vėl sugrįš saulutė, suvešės augmenija. Tą liudija ir švenčių pobūdis – jos neskubios, trunkančios keletą dienų, reikalaujančios ilgo pasirengimo, nes gaminami ypatingi valgiai, persirengėlių kaukės ir pan. Žiemos šventėse bendraujama su protėvių vėlėmis – taip siekiama numatyti ateitį, būsimųjų darbų sėkmę, ateinančių metų derlių“, – knygoje rašo L.Klimka.
Beje, skaitydami knygą sužinome, kad, tarkime, Naujųjų metų šventimas yra gana nauja tradicija – Lietuvoje visai savitų, gamtos virsmų padiktuotų apeigų Naujųjų metų šventimui neturėta, todėl imta kartoti saulėgrįžos šventės vyksmą. Tačiau skirtingai nuo šventosios vakarienės (Kūčių), tai jau nebe šeimos, o bendruomenės, ypač jaunimo, šventė. Itin dažnos būdavo persirengėlių eitynės, kai kur tikėta, kad Naujųjų metų naktį sodybą lankančios raganos – jos lygiai dvyliktą jos susirenka pašokti kieme.
Knygoje autorius užgriebia įvairius etninės kultūros aspektus – kalba apie lietuvišką raštą ir žodį, būsto istorinę raidą (sodybą dažnas lietuvis vadino „mano gyvenimas“, liaudiškieji papročiai bei tikėjimai byloja apie didelį lietuvių prieraišumą gimtiesiems namams, tai sėslaus etnoso, per tūkstantmečius labai susigyvenusio su tėviške, požymis), kalba apie mokyklos raidą, motinystės svarbą, pagrindinius darbus, laidojimo papročius, namų apyvoką, kalba apie gražiausias Lietuvos vietas, etnografinį jų išskirtinumą, pateikia istorinius duomenis ir siūlo įsijausti į jų prasmes.
Tai – šilta, su didele meile tautiniams papročiams parašyta knyga, kuri, manau, turėtų būti perskaityta kiekvieno etnine kultūra besidominčio žmogaus – juk be praeities, be viso to, kas aprašyta šioje knygoje, be savo šaknų, tradicijų ir mitologijos, kas kad daugelio gerokai primirštos, mes nebūtume tuo, kas esame dabar.
