Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Knygos recenzija. Meilės ir šokio istorija romane „Vyras, kuris šoko tango“

Jis buvo populiarus karo reporteris ir žinomas žurnalistas, aktyviai gyvenęs ir aistringai dirbęs savo darbą. Vėliau jį aplankė nusivylimas ir jis ėmė visai kitaip žvelgti į gyvenimą. Deja, tame žvilgsnyje nemažai liūdesio ir pesimizmo.
Knygos viršelis
Knygos viršelis / Leidyklos „Alma littera“ nuotr.

Kita vertus, jis mėgaujasi gyvenimu ir rašo nuostabiai geras knygas. Jam patinka skaičius 13 ir jis nespjauna per petį kelią perbėgus juodai katei. Jam patinka ramiai pasivaikščioti prie jūros ir norisi kuo rečiau būti tarp žmonių. Uždaras gyvenimo būdas ir aštrus požiūris į šiandienį pasaulį nereiškia, kad gyvenimo tango nešokamas. Kas tas paslaptingas šokėjas? Arturas Perezas Reverte – apie meilę tango ritmu rašantis vyras, romano „Vyras, kuris šoko tango“ autorius – garsus ispanų rašytojas. Šis romanas – trečias rašytojo kūrinys, išverstas į lietuvių kalbą. Lietuviškai jau išleisti „Būgno oda“ ir „Flamandų meistro paveikslas“ skaitytojų buvo puikiai įvertinti. Pagal A.Perezo Reverte romanus statomi filmai, jo kūriniai skaitomi daugybėje šalių, o jis pats lyginamas su Umberto Eco.

Tikrasis tango

Išgirdus žodį „tango“ pirmiausia kyla mintis apie aistrą, drąsų XX amžiaus 3 dešimtmetį, o gal paprasčiausi vaizdai iš filmų, kur cigarų dūmų apsupti tango šoka kostiumuotas vyras ir daili gražuolė... Viskas taip miglota, neišbaigta... Jei norisi tikros aistros, tikro tango, paskaitykite romaną „Vyras, kuris šoko tango“. Ši knyga sukels audrą jūsų širdyje – sustiprins vienatvės slogutį, sužadins nežabotą aistrą, primins jums praeitį ir prišauks nostalgiją, apgaubs meilės burtais ir palies praėjusio šimtmečio dvasia, liūdnai graži ir nostalgiškai jaunatviškos praeities paženklinta istorija kvies į egzotiškus kraštus ir įtrauks į pavojingus nuotykius. O svarbiausia, atskleis visas tango spalvas, papasakos apie tikrąjį tango, jo gimimą, istoriją, kitimą ir gerokai pakeis tradicinį supratimą apie tai, ką mes vadiname tango.

Knygoje puikiai atspindima tai, kad tango yra ne šiaip šokis, o gyvenimo būdas.

Tango, paaiškino Maksas, susideda iš kelių stiliaus srovių samplaikos: andalūziškojo tango, habaneros, milongos ir juodaodžių vergų šokio. Kreolai gaučai, su savo gitaromis vis artėdami prie Buenos Airių smuklių, tavernų ir viešnamių, susipažino su milonga, kuri iš pradžių buvo dainuojama, ir galop tango, kuris iš pradžių buvo šokama milonga. Svarbų indėlį įnešė juodaodžių muzika ir šokiai, nes tuo metu poros šokdavo ne apsikabinę, o tik liesdami vienas kitą. Labiau atsiskyrę vienas nuo kito nei šiandien, kad galėtų atlikti kryžminius žingsnius į priekį ir atgal ir paprastas arba sudėtingas figūras. (p. 59)

Kai tango pradėjo šokti italai ir imigrantai iš Europos, jis tapo lėtesnis ir tvarkingesnis, nors priemiesčių kompadritai perėmė kai kurias juodaodžių manieras. Kai jis būdavo šokamas „tiesia linija“, kaip ten sakoma, vyras staiga sustodavo ir sustabdydavo damą, norėdamas pasipuikuoti arba atlikti quebrada. (p. 60)

Tango – gyvenimo būdas

Knygoje puikiai atspindima tai, kad tango yra ne šiaip šokis, o gyvenimo būdas. Kaip yra skirtingi tango stiliai, taip ir jį šokantys žmonės irgi skirtingi ne tik savo pažiūromis, socialiniu statusu, bet ir gyvenimo būdu. Saloninis nugludintas ir padoresnis tango priešpastatomas senajam nežabotam, vulgariam gatvių ir užeigų tango. Žinoma, aistros ir emocijų nestokoja nė viena šio šokio versija, tačiau jausmai perduodami skirtingomis formomis: saloninį tango šokantys pasiturintys ir gatvėse aistrą liejantys vargšai gyvena skirtinguose pasauliuose.

Nors skirtingo socialinio sluoksnio, iš skirtingų pasaulių ir gyvenantys visiškai priešingus gyvenimus, Meča Insunsa ir Maksas Kosta suvesti tango šokio aistrą pajunta vienas kitam. Ir ji neišblėsta net jiems išsiskyrus. Abu lieka prie savo įprasto gyvenimo, bet likimas kaip ir tango – nenuspėjamas ir išskyręs du žmones gali vėl juos suvesti. Kad ir po daugelio metų, kad ir kitomis aplinkybėmis, tačiau tai pačiai vienai aistringai ir neblėstančiai meilei.

Herojai: tango skausmingieji ir pragaištingieji

Pagrindiniai knygos herojai – jauna aristrokratė Meča Insunsa ir žavus žigolas Maksas Kosta. Jų abiejų gyvenimuose netrūksta likimo vingių ir išbandymų, tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Meča gyvena patogiai ir nerūpestingai, o Maksas nuotykingai ir pavojingai. Dėl suprantamų priežasčių vyras apie savo gyvenimo vingius linkęs nutylėti. Abu herojai spalvingos ir įdomios asmenybės. Nepaisant Mečos aristokratiškos kilmės ir manierų bei šeiminės padėties, gražuolė gali nustebinti savo elgesiu, norais ir tikslais. Maksą galima apibūdinti kaip „vagį džentelmeną“ (atsimenate Arsenijų Lupeną?), be to, nors jis neišsilavinęs ir vaikystę praleidęs pavojingose gatvėse, išmoko džentelmeno manierų ir geba palaikyti kultūringą pokalbį, jam neįmanoma nesimpatizuoti. Pats rašytojas tokius herojus laiko tikroviškais.

„Juk tai gyvenimas. Jame nėra kategorijų „geras“, „blogas“. Dažnai nusikaltėliai ir nelegalai – daug geresni už kokį nors gana padorų pilietį. Kvailiui, kuris šventai gerbia įstatymą, aš visada priešpriešinu protingo bandito draugiją – su juo įdomiau, ir jo humoro jausmas paprastai gerokai puikesnis. Ir apskritai, kiek tarp mūsų potencialių nusikaltėlių? Kažkam tiesiog užtenka drąsos ir įžūlumo peržengti tą ribą „be sugrįžimo“, o kažkas apie tai tiesiog bailiai svajoja… Ir vis dėlto laiko save padoriu piliečiu…“ – viename interviu apie savo kuriamus herojus sako A. Perezas Reverte. Į tą kategoriją patenka ir Maksas Kosta – patrauklus vyras, apsukrus vagišius, pavojingų vietų ir draugijų neaplenkiantis tipas, puikus pašnekovas ir nepakartojamas šokėjas.

A. Perezas Reverte – puikus pasakotojas, gebantis taip pateikti istoriją, kad ji perteiktų ne tik įvykius, bet ir herojų nuotaikas, jausmus, emocijas.

Knygos struktūra ir turinys

A. Perezas Reverte – puikus pasakotojas, gebantis taip pateikti istoriją, kad ji perteiktų ne tik įvykius, bet ir herojų nuotaikas, jausmus, emocijas. Makso ir Mečos gyvenimai aprašomi ne chronologine tvarka, bet kaitaliojant dabartį su praeitimi, kol galų gale lieka tik esamasis laikas, kai viskas vyksta „čia ir dabar“, tačiau nuo dabartinių įvykių neatsiejama praeitis. Toks laiko kaitaliojimas lemia, kad dabartinis Makso ir Mečos susitikimas persmelktas ne šiaip paprastų praėjusių laikų prisiminimų, o tarsi iš naujo išgyvenamas čia ir dabar: praeitis ir dabartis tarsi susilieja į vieną nenutrūkstamą tango: kai partneriai tai intymiai susiglaudžia, tai nutolsta vienas nuo kito.

Pasakodamas apie tango rašytojas atskleidžia ir kultūrinį bei istorinį kontekstus. Kadangi romano centre dviejų žmonių jausmų ir gyvenimo istorija, šie kontekstai neryškūs, bet romanas tuo ir patrauklus, kad ne įkyriai, o išmaniai į pasakojimą įpinami kultūriniai aspektai ar istoriniai įvykiai.

Mečą Insunsą pirmą kartą Maksas pamato transatlantiniame laive 1928 metais. Moteris su sutuoktiniu, garsiu kompozitoriumi, keliauja į Buenos Aires, o Masas Kosta – samdomas šokėjas laive. Tačiau šis vyras – ne paprastas šokėjas, o žavus žigolas ir turi savų sumanymų. Mečos sutuoktinis susižavi Maksu, galinčiu apie tango ne tik papasakoti, bet ir parodyti šio šokio užkulisius, o Meča susižavi Maksu – ją traukia jo aistra, masina paslaptinga praeitis ir nuotykiams kviečia nevaržomas vyriškumas. Tamsūs užkulisiai, kekšės, abejotinos reputacijos žmonės, pavojai... ir aistra. Maksas su Meča neria į tokį gyvenimą ir ragauja jį, tačiau jiedviem lemta pasukti skirtingais keliais. Kai po daugelio metų jie vėl susitinka, Maksas gyvena įprastą pilką, kaip pavadintume – padorų, gyvenimą, o Meča – garsaus šachmatininko motina, besirūpinanti sūnaus karjera. Nors abu herojai vis dar patrauklūs, bet jau toli gražu nebejauni, nuėję nemažą gyvenimo kelią... Brandus amžius ne kliūtis – jųdviejų širdys plaka tuo pačiu ritmu kaip ir anuomet.

Nuo niūrios ateities išgelbės knygos

Šis rašytojas kuria romanus, kurių nesinori paleisti iš rankų, kol neperskaitai iki galo. Ne išimtis ir „Vyras, kuris šoko tango“. Ir nors A. Perezas Reverte į ateitį žvelgia gana niūriai, jis sako, kad yra būdas išvengti mus užklupsiančios negandos: „Išnyks tokios sąvokos kaip garbė ir orumas. <...> Svarbiausiu žmonių bruožu taps melavimas, o žiaurumas – mūsų amžiaus epitetu. Taip jį ir įvardys ateities istorikai. Po 30 metų dauguma žmonių taps cinikais ir fatalistais. Nors, tiesą sakant, nuo viso to išgelbėti gali knygos.“ Viena iš tokių knygų gali būti „Vyras, kuris šoko tango“, kurioje nostalgiškai atskleidžiamas praėjęs šimtmetis, švelniai papasakojama dviejų žmonių istorija ir viskas vyksta nepakartojamu tango ritmu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius