-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Knygos recenzija. N.Jonušaitės „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“

„Neringa“ sovietmečiu buvo kur kas daugiau nei kavinė. Tai buvo intelektualų susirinkimo vieta, erdvė, kurioje buvo dalinamasi kultūrinėmis, filosofinėmis, kartais ir politinėmis žiniomis, tai buvo unikalus reiškinys, neturėjęs tuometinėje Sovietų Sąjungoje analogų. Tačiau labiausiai visgi tuo metu „Neringą“ antraisiais savo namais laikiusiems žmonėms „Neringa“ įstrigo kaip svajonė kitokio gyvenimo, pažado, kad gali būti ir kitokia, ne vien tik ši niūri, pilka sovietinė realybė. Žurnalistė Neringa Jonušaitė „Neringos“ istoriją ir joje buvusių žmonių istorijas surašė knygoje „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“ (išleido „Mažoji leidykla“).
Knygos viršelis
Knygos viršelis / Leidyklos nuotr.

Daugiau informacijos apie literatūrą, knygų recenzijas rasite „15min knygų lentynos“ paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“. 

Kaip sakė kalbininkas, kultūrologas Bronys Savukynas, „manau, kad nebus galima parašyti XX amžiaus septintojo ir aštuntojo dešimtmečių kultūros istorijos nekalbant apie „Neringą“, o Leonidas Donskis „Neringą“ apibūdino kaip „istorinę baimės įveikimo salą vandenyne, kurio horizonte matėsi tik nelaisvė, melas ir baimė“. 

Žinomai žurnalistei N.Jonušaitei (1949-2014) knygos apie šią legendinę kavinę parašymas buvo jos gyvenimo svajonė. Laimei, įgyvendinta – net ir sunkiai sirgdama žurnalistė visgi ryžosi parašyti apie „Neringą“, o mirė šių metų rugsėjį, prieš pat knygos išleidimą.

Kaip sakė kalbininkas, kultūrologas Bronys Savukynas, „manau, kad nebus galima parašyti XX amžiaus septintojo ir aštuntojo dešimtmečių kultūros istorijos nekalbant apie „Neringą“.

Ši knyga – tai pokalbiai su tuo metu kavinėje laiką leidusiais žinomais lankytojais, iliustruojami to meto nuotraukomis, dokumentinė medžiaga, atsiliepimai iš to meto spaudos, taip pat – trumpa apžvalga apie kultūrines kavines pasaulyje bei aprašymas to, koks buvo kavinių gyvenimas tuometiniame Vilniuje (ši dalis, beje, labai įdomi, būtų labai gerai, jei kas šios knygos pavyzdžiu galėtų išplėtoti šią miesto istorinę dalį).

Didžiulis autorės nuopelnas – sugebėjimas surasti, pakalbinti tuometinius „Neringos“ lankytojus, dabar išsibarsčiusius po visą pasaulį, o šie pokalbiai puikiai perteikia tuometinę „Neringos“ atmosferą.

Galbūt ir būtų galima kalbėti apie kitokią „Neringos“ kavinės istorijos pateikimo formą, labiau paremtą dokumentine medžiaga, tačiau galbūt šie, gyvi liudijimai, ir yra teisingiausi – tai nostalgiška kelionė į praeitį, bandymas suvokti, ką kavinės aplinka davė jos legendos kūrime dalyvavusiems žmonėms, kartu tai ir pasakojimas apie tuometę Lietuvą, jos kultūrinį elitą, ryškiausias asmenybes. „Neringos“ istorija – tai daugybės asmeninių istorijų pynė, be jų nebūtų ir jos legendos. 

Lietuvos šviesuomenės fenomenas

Atidaryta 1959 metų lapkričio 6 dieną, „Neringa“, šios knygos leidėjos teigimu, tapo „spontanišku tarybinės Lietuvos šviesuomenės fenomenu“. 

Tuometiniame Vilniuje jau buvo kavinių, tapusių traukos centrais – „Dainava“, „Palanga“, „Vilnius“, „Gintaras“, „Vaiva“, „Narutis“, „Vilnelė“, „Žarija“ – kiekviena jų buvo savos publikos, savų žygių ir atmosferos vietos, tapusios tuometinio Vilniaus gyvenimo stotelėmis. Į vienas jų eidavo šokti, į kitas diskutuoti, į trečias gerti.

Tačiau būtent „Neringa“ išsiskyrė iš jų, tapusi intelektualų kavine ir traukusi taip, kaip „prisiekusius lošėjus į kazino, čia tapdavai tarsi masonų ložės narys – visam laikui“. Tai buvo vieta, į kurią nebūtinai pakliūsi („ypač jei nepriklausei elitinių lankytojų ratui, buvai jaunas, nelabai turtingas, ir dar mergina“), ir kurioje galiojo savitos griežtos aprangos taisyklės („jokių kelnių merginoms, apie džinsus nebuvo net kalbos, tvarkinga išvaizda, sušukuoti plaukai“, iš pradžių drausta ateiti be kojinių, durininkai netgi apčiupinėdavo kojas). 

Būtent čia rinkosi tikrasis elitas, kuris buvo savaip sluoksniuotas – nuo profesorių stalo iki jaunų dailininkų ir studentų, darbininkų ir turistų. 

Tai buvo vieta, kurioje rinkdavosi tiek disidentai, tiek nomenklatūriniai rašytojai. Kaip apibūdino „Neringą“ rašytojas Feliksas Kaplanas, būtent čia rinkosi tikrasis elitas, kuris buvo savaip sluoksniuotas – nuo profesorių stalo iki jaunų dailininkų ir studentų, darbininkų ir turistų. 

Net erdvine prasme šis elitas buvo pasiskirstęs, didžiojoje salėje rinkosi oficialūs rašytojai ir nomenklatūra (Algimantas Baltakis, Eduardas Mieželaitis, Antanas Jonynas ir kiti), o mažojoje – daugiau bohemos atstovai, tokie kaip Tomas Venclova, Judita Vaičūnaitė, Bronys Savukynas. Neapsiribojo „Neringa“ tik lietuvių menininkais, lankydavosi čia ir Bulatas Okudžava, kuris čia naktį surengė koncertą, Vladimiras Vysockis, Josifas Brodskis, Jevgenijus Jevtušenka, estų, latvių, armėnų menininkai. 

Kaip sakė B.Savukynas, apie „Neringos“ kavinę galima būtų parašyti bent jau keturias disertacijas skirtingomis temomis: apie lietuvių architektūros interjero naujo etapo pradžią, apie tai, kokie žmonės čia rinkosi, kaip jie bendravo, apie politines, visuomenės nuotaikas ir tai, kaip juos mėgino kontroliuoti KGB, o taip pat galima būtų rašyti ir apie kultūros istoriją – kas čia ką įgijo intelektualiniam akiračiui plėsti. Knygoje interviu forma užgriebiamos visos šios keturios temos. 

Knygoje kalbama apie visa tai, kas darė šią vietą tokia išskirtine – pradedant novatorišku architektų Algimanto ir Vytautas Nasvyčių projektu, išskirtiniu tuomečiu meniu (daugeliui darė įspūdį Kijevo kotletai, bifšteksai, nebrangūs bulviniai rageliai, mėgstamas studentų maistas, eršketas, iš gėrimų – konjakas, lietuviški likeriai, gruziniški vynai, beje, konjakas buvo patiekiamas grafinuose ir vienam žmogui norma buvo 200 gramų, tačiau kartais į tai buvo žiūrima ir pro pirštus), muzika (čia buvo grojamas tuomet labai moderniu atrodęs džiazas), ypatingas dėmesys buvo serviravimui, etiketui, didelį įspūdį daug kam darė administratorius Jonas Mažuika, repatriantas iš Argentinos, gražuolės padavėjos, kurias iki šiol atsimena lankytojai (ypač Natali, kuri buvo lyginama su aktore Audrey Hepburn).

Pabėgimas iš sovietinės tikrovės

Tačiau kad ir koks modernus atrodė interjeras, kad ir kiek elegantiškas buvo aptarnavimas ar išskirtinis meniu, ne tai „Neringoje“ buvo svarbiausia. Atmosfera. Būtent dėl jos ten rinkdavosi bohema,  Benjaminas Gorbulskis skrisdavo iš Palangos, o menininkai specialiai atvykdavo iš Rusijos. 

Poetas Algimantas Baltakis sako, kad būtent ten ugdėsi jų karta, kuri suburdavo įvairių sričių menininkus, kur visi sužinodavo apie filmus, knygas, spektaklius, tai buvo intelektualų klubas, kurį Levas Daumantas Todesas apibūdino kaip tikruosius universitetus, kur išmokstama domėtis kultūra, filosofija, gimsta noras pažinti kuo daugiau.

Daugeliui tai buvo ir inspiracija kūrybinėms paieškoms. Tomas Venclova prisimena, kad būtent čia susitiko rašytoją Albiną Morkų, kuris pasiūlė jam perskaityti George'o Orwello „1984“, tapusia svarbiausia knyga, kurią savo amžiuje perskaitė. Aktorė Gražina Balandytė iš kavinės prisimena ne išgėrimus ar linksmybes, o pokalbius apie Albert'ą Camus ar Franzo Kafkos „Metamorfozę“.

Rašytoja Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė sako, kad jau vien pats atidarymas buvo lyg iliuzija, kad mes irgi pradedame vakarietiškai gyventi.

Dar vienas dalykas, apie kurį lyg sutartinai kalba visi pašnekovai – buvimas šioje vietoje daugeliui atrodė tarsi kita realybė.

Rašytoja Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė sako, kad jau vien pats atidarymas buvo lyg iliuzija, kad mes irgi pradedame vakarietiškai gyventi, tai buvo savotiška svajonė. F.Kaplanui tai buvo pabėgimas iš beveidžio gyvenimo į Europą: „Ateini į „Neringą“ ir lyg pasibaigia tarybų valdžia“. 

Tai buvo vieta, kurioje, regis, bent trumpam laikui nustodavo galioti sovietinės santvarkos taisyklės, joje galiojantys titulai. Pavyzdžiui, karjeros laimėjimas čia nieko nereiškė, ir Tadas Baginskas prisimena, kad kai jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas, profesorių stalas šią žinią sutiko griausmingu juoku. 

Spalvingi personažai

Įdomiausia šioje knygoje skaityti apie spalvingas, išskirtines to meto Lietuvos kultūrinio, mokslo elito asmenybes, kurios ir kūrė tą ypatingąją atmosferą. 

Daug kas kaip intelektualiausią, didžiausią poveikį kitiems turėjusį kavinės lankytoją apibūdina Domą Cesevičių, dukart tremtinį, studijavusį Oksfordo universitete ekonomiką, kuriuo itin įnirtingai domėjosi saugumas. 

Daug kas kaip intelektualiausią, didžiausią poveikį kitiems turėjusį kavinės lankytoją apibūdina Domą Cesevičių.

Prieštaringi vertinimai apie vertėją ir poetą Aleksį Churginą, kuris, anot B.Savukyno, mėgo sublizgėti žiniomis, todėl prieš ateidamas kokią enciklopediją paskaitydavo. Vieniems jis imponavo savo apsiskaitymu, žiniomis, kiti mėgo pašiepti jį dėl pasipūtimo. 

Dailininkas Stasys Krasauskas ir skulptorius Teodoras Valaitis apibūdinti kaip išvaizdžiausi kavinės lankytojai, mėgdavę gerai pašėlti. 

Vienas ištikimiausių kavinės lankytojų buvo B.Gorbulskis, kuris buvo linksmo būdo, vaišingas, nepakeičiamas sugėrovas. 

Savotiška buvo moterų vieta šioje kavinėje – dailiosios lyties atstovių, kurios vienos ateidavo, nebūdavo daug, tai buvo savotiškas iššūkis. Visgi būdavo čia ir meilės romanų, ir vietos gražuolių (ne vienas pašnekovas prisiminė aktorę Nijolę Vikiraitę, kurią apibūdino kaip „vyrams žandikauliai likdavo kaboti“), ateidavo manekenių, studenčių, menininkių. Tačiau visgi tai buvo daugiausia vyriškos aplinkos kavinė. 

Ne visiems tokios taisyklės patikdavo, kaip ir tai, kad čia buvo pakankamai daug oficialumo. Pavyzdžiui, Pauliui Širviui ši aplinka buvo pernelyg poniška, apie tai kalba ir scenografė Aleksandra Jacovskytė, kuri sako, kad tai nebuvo demokratiška kavinė, ji buvo ceremoninga, egzistavo pernelyg daug taisyklių.

Iki šiol daugelis prisimena ir skandalingą Josifo Brodskio eilėraštį „Kavinė „Neringa“, kuriame yra eilutės apie padavėją, kuri „miklina kojas, nukėlusi jas nuo pečių vieno futbolisto“.

Būdavo čia ir ekscesų – aktorius Jonas Čepaitis gėrė iš baseinėlio, per tą patį baseinėlį Juozas Baltušis braidžiojo, buvo ir provokacijų, ir muštynių (kažkas ginčo metu Gorbulskį pavadino žydu ir sviedė sūrio gabaliuką. Tada Gorbulskis užsisakė pusės kilogramo sūrio galvą ir sviedė į įžeidėją. Kilo muštynės, apie tai rašė ir „Amerikos balsas“, akcentavęs, kad konfliktas įvyko tautiniu pagrindu), tačiau daugelis prisimena, kad viskas vyko lengvai, žaismingai.

Iki šiol daugelis prisimena ir skandalingą Josifo Brodskio eilėraštį „Kavinė „Neringa“, kuriame yra eilutės apie padavėją, kuri „miklina kojas, nukėlusi jas nuo pečių vieno futbolisto“. Visi žinojo, kad čia rašoma apie futbolininką Michailą Averbuchą ir vieną iš padavėjų. Dabar šis eilėraštis išspausdintas ant meniu, o tuomet sulaukė ir pasidygėjimo. 

Viską sekė KGB

F.Kaplanas tuometinę „Neringą“ apibūdino kaip siurrealizmą, kur viename kampe sėdi aukos, kitame – budeliai, kurie kankino žmones. Žinoma, vieta, kurioje renkasi Vilniaus intelektualų žiedas, negalėjo nedominti KGB. 

Arvydas Anušauskas sako, kad vadinamuosiuose kavinės boksuose, profesorių stale buvo įmontuota viskas, kas tik įmanoma, visi pokalbiai buvo įrašinėjami be pertraukos. Kitoje gatvės pusėje prieš „Neringą“ buvo sumontuota stacionari televizijos kamera su tiesioginiu vaizdu, KGB rūmuose operatorius stebėdavo visus į ją ateinančius ir išeinančius. 

Kitoje gatvės pusėje prieš „Neringą“ buvo sumontuota stacionari televizijos kamera su tiesioginiu vaizdu, KGB rūmuose operatorius stebėdavo visus į ją ateinančius ir išeinančius.

Gydytojas Jonas Žiburkus, kurio būsimosios žmonos mama dirbo šioje kavinėje, prisiminė, kad vienu metu sklido kalbos, jog mikrofonai įtaisyti sienelėse su augalais.

Uošvė jam pasakojo, kad mikrofonai buvo įtaisyti specialiose lėkštėse duonai su dvigubu dugnu (A.Anušauskas patikslino, kad ši operacija, KGB terminologija, vadinosi „Zakaz“). Rūsyje prie virtuvės buvo kambarys, kuriame nuolatos budėdavo saugumietis, būtent jis, nusprendęs, kad reikia kieno nors klausytis, pasikviesdavo padavėją ir liepdavo pakeisti lėkštę. Antradieniais po pietų „Neringa“ buvo uždaryta, tuomet saugumas derindavo savo aparatūrą. 

Suprasdami tai, visi stengėsi kalbėti užuominomis, o kartais netgi pašiepdavo sėdinčius prie gretimo stalo ir akivaizdžiai įrašinėjančius KGB darbuotojus. Tarp KGB informatorių buvo ir kai kurie intelektualai, pavyzdžiui, Jonas Deksnys, rašęs išsamius pranešimus apie savo bičiulius. Skaitant knygą akivaizdu, kad ir iki šiol ne visi pašnekovai žino, kas tuomet buvo informatoriai. 

Tiesa, anot B.Savukyno, saugumui buvo aišku, kad niekas čia valstybės versti neketina, čia vyko tik intelektualinės diskusijos, tad griežtesnių sankcijų dažniausiai būdavo išvengiama („užuot agitavę liaudį kurti komunizmą, mes sėdėjome kavinėje ir diskutavome apie Albert'ą Camus ar Karlą Popperį, kartais dar pašnekėdavome apie Friedricho Engelso nemokšiškumą. Saugumui pakako žinoti, kas ką ir su kuo šneka“). 

Kai kurios knygoje aprašytos istorijos galėtų puikiai tapti ir filmo apie šnipinėjimą siužetu – tarkime, įstringanti rusų poeto J.Jevtušenkos ir lietuvės gražuolės Nijolės Urlakytės meilės istorija. Paaiškėjo, kad ji buvo KGB agentė, o vėliau žuvo avarijoje, ir spėliojama, kad tokiu būdu KGB nusprendė atsikratyti nepatogios liudininkės.

Tokios buvo juodosios tuometinės „Neringos“ pusės. Nepaisant to, daugeliui buvimas ten buvo šviesiausi tuometinio gyvenimo epizodai, pažadas, kad gyventi galima ir kitaip. Turbūt niekur kitur tuometinėje Lietuvoje nebuvo priartėta prie to gyvenimo taip, kaip „Neringoje“. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius