Leigh Bardugo gimė Jeruzalėje, užaugo Los Andžele, baigė Jeilio universitetą, šiuo metu gyvena Holivude. Rašytoja teigia turinti lietuviško kraujo.
Autorė išpopuliarėjo parašiusi knygų seriją „Šešėlis ir kaulas. Grišų trilogija“. Ekranizuoti trilogiją teises įsigijo filmų apie Harį Poterį režisierius Deividas Heimanas ir kino kompanija „DreamWorks“. Rašytojos knygos išverstos į daugiau kaip 24 kalbas ir išleistos 50 šalių.
Prieš tapdama rašytoja, L. Bardugo dainavo roko grupėje. Vieną dainą specialiai dedikavo savo pirmąjai serijos knygai. Lietuvių kalba neseniai pasirodė pirmoji trilogijos apie grišas dalis. Ta proga pakalbinome autorę.
– Kada nusprendėte tapti rašytoja?
– Kai buvau vaikas, kad būtų linksmiau, kūriau visokias istorijas. Kartais jas užrašydavau ir iliustruodavau, tačiau dažniausiai tiesiog vaikščiodavau ir murmėdavau sau pačiai. Kai paaugau, rašymas tapo išsigelbėjimu. Tai padėjo ištverti nuobodžias pamokas ir vidurinės mokyklos mokinių abejingumą. Jau tada supratau, kad noriu būti rašytoja, bet dar ilgą laiką tam nesiryžau. Pomėgiai ir darbai keitėsi kone dvidešimt kartų. Teko dirbti žurnaliste, kurti reklaminius tekstus. Prireikė laiko, kad rasčiau istoriją, kurią norėčiau papasakoti.
Daugumoje fantastinės literatūros knygų tamsa yra metaforiška. Norėjau, kad metafora taptų realia vieta.
– Kaip kilo mintis parašyti knygą „Šešėlis ir kaulas"?
– Daugumoje fantastinės literatūros knygų tamsa yra metaforiška. Norėjau, kad metafora taptų realia vieta. Kėliau klausimą: o kas, jei tamsa būtų tam tikra vieta? Kas, jei joje sėlinantys monstrai būtų tikri ir kur kas baisesni už tai, ką įsivaizduojate slepiantis po lova ar už drabužinės durų? Ką darytumėte, jei, būdami bejėgiai ir akli, kovotumėte su pabaisomis jų pačių teritorijoje? Šios mintys ilgainiui išsirutuliojo į knygą „Šešėlis ir kaulas“.
Knygą rašiau kone metus. Visaip save įkalbinėjau ją pabaigti. Sakiau, jei tik baigsiu, galėsiu įdėti rankraštį į stalčių arba įmesti į židinį. Niekas jo neperskaitys. Taip stengiausi atsikratyti kritinio požiūrio ir nepasitenkinimo. Paskui leidau susipažinti su tekstu beta skaitytojams ir labai baiminausi, kokia bus jų nuomonė.
Kai pasiūliau knygą leidykloms, reikalai pajudėjo žaibiškai. Išsyk radau leidybos agentą, o po dviejų savaičių jau vyko mano knygos aukcionas. Tai buvo jaudinanti akimirka, tačiau noriu pabrėžti, kad man tiesiog labai pasisekė.
– Knygoje juntama caro laikų Rusijos įtaka. Iš kur tai atsirado jūsų kūryboje, jei nė karto nesate buvusi šioje šalyje? Ar norėtumėte ten nuvykti?
– Jei pasakojimas vyktų mūsų pasaulyje, tikriausiai artimiausias laikmetis atitiktų 1800 metų pradžią. Jei kalbėtume apie karininius dalykus, knygoje rasite ir kavaleriją, ir muškietas, ir šaunamuosius ginklus. Tačiau sykiu pavaizdavau ir nepaprastas grišų galias – magišką Mažojo Mokslo versiją.
Kai rašiau knygą, dar eidavau į darbą ir stengiausi sudurti galą su galu, todėl nė nesvarsčiau galimybės keliauti. Tačiau, be abejonės, kada nors nuvyksiu į Rusiją. Noriu pamatyti Sankt Peterburgą, aplankyti L. Tolstojaus namą Jasnaja Polianoje. Esu žydė, turiu ne tik ispaniško, bet ir lietuviško bei rusiško kraujo. Mano šeimoje į Rusiją visuomet buvo žiūrima kaip į spalvingą tironą. Ši šalis atitiko fantasy žanro pasaulį – buvo graži, bet žiauri, magiška, net pavojinga.
Mano šeimoje į Rusiją visuomet buvo žiūrima kaip į spalvingą tironą.
– Kokios sulaukėte reakcijos, išleidusi knygą?
– Jaučiau, kad jaunimui ir paaugliams ypač trūksta distopinio žanro literatūros, todėl neįsivaizdavau, kaip bus sutikta mano knyga. Esu dėkinga, kad skaitytojams patiko tokio tipo fantastinė literatūra. Negalėjau nė įsivaizduoti, kad ši knyga pateks į „The New York Times“ renkamų perkamiausių knygų sąrašą. Viskas atrodė taip neįtikėtina, kai ten pamačiau savo pavardę. Paskui sekė kiti nuostabūs dalykai – sulaukiau pirmųjų gerbėjų laiškų, į knygų pristatymus ateidavo skaitytojų, vilkinčių herojų kostiumus. Dar ir dabar negaliu patikėti, kad visa tai tikra.
– Ką pasakytumėte tiems, kurie ketina skaityti jūsų knygą?
– Knygoje „Šešėlis ir kaulas“ atgyja šventieji, pasakojama apie samdomuosius žudikus, prietarus, juodąją magiją, karališkojo dvaro intrigas ir, žinoma, meilę. Be to, vienas vaikinas perkertamas pusiau. Tai visuomet įaudrina vaizduotę!
– Kokios reikėjo papildomos literatūros, kad galėtumėte parašyti šią trilogiją?
– Tiesą sakant, labai mėgstu pasigilinti į kitas sritis – atrandu daug stebinančių dalykų ir niekada nenumanau, iš kur kils kita gera idėja. Susitelkiau į istoriją, kultūrą ir folklorą, tačiau taip pat perverčiau nemažai kulinarinių knygų, patyrinėjau senus žemėlapius. Perskaičiau daugybę pasakų, sukūriau ištisą vaizdų „biblioteką“ (drabužių, gamtovaizdžių ir miestų). Sudariau ilgą vardų sąrašą. Pasižymėjau, ką valgė valstiečiai, o ką – ponai. Kokias dainas dainuodavo, kokie buvo prietarai. Kurdama Ravkos šalies kalbą vartojau rusiškus ir mongoliškus žodžius.
– Gal galite papasakoti, kas bus kitose serijos dalyse?
– Visko negaliu atskleisti, tik noriu pasakyti, kad toliau skaitytojai leisis į kelionę už Ravkos sienų. Įtraukiau ir kelis naujus personažus, vieną jų ypač pamėgau. Jam priklauso karinis laivas. Ypač džiaugiausi jį kurdama.
Kartu noriu padėkoti savo skaitytojams ir palinkėti kuo geriausios kloties!
