Benjamin Black „Kristina Fols“. Leidykla „Jotema“. Vertė Paulė Budraitė.
Ne išskirtinis atvejis, kuomet prestižinėmis literatūrinėmis premijomis apdovanoti rašytojai nusprendžia save išbandyti ir trilerių/ detektyvų žanre. Vieni – dėl finansinių sumetimų, kiti tvirtina tai darantys dėl to, kad jiems patiems labai patinka šios knygos, leidžiančios pasiekti savo literatūrinių tikslų kitokiomis žanrinėmis priemonėmis.
Benjaminas Blackas – vienas tokių pavyzdžių. Tai – daugybe svarbių literatūrinių premijų, tarp jų ir „Booker“, apdovanoto rašytojo Johno Banville'o literatūrinis pseudonimas. Lietuvių kalba yra išleistos kelios J.Banville knygos – „Jūra“, „Begalybės“, „Parodymų knyga“.
Pats J.Banville, kalbėdamas, kaip gimė Benjamino Blacko pseudonimu sukurti detektyvai, sako, kad prieš parašydamas „Kristina Fols“ susižavėjo egzistenciniais Georges'o Simenono kūriniais, kurie jam pasirodė esantys geresni už Jean-Paul Sartre ar net Albert Camus knygas. „Pagalvojau, jeigu tai galima pasiekti paprasta kalba ir tiesiu, lengvasvoriu naratyvu, noriu pabandyti ir pats“, – sakė J.Banville.
Jis paaiškino ir tai, kodėl knygos siužetui vystyti pasirinko praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio Dubliną ir Bostoną: „Tai buvo įsimintini laikai čia ir Amerikoje – paranojiški, užvaldyti kaltės jausmo, apgaubti baimės ir neapykantos, vis dar keliantys šiurpą dėl karo pasekmių. Puikus laikotarpis knygai, jeigu nori aprašyti tamsiąją žmonių pusę“.
Knygos atmosfera iš tiesų yra labai tamsi, niūri, persmelkta to autoriaus minimo baimės, paranojos jausmo. Galbūt galėtume lyginti šios knygos atmosferą su pastaruoju metu išpopuliarėjusiais skandinaviškais trileriais, kur dominuoja tamsi melancholiška noir stilistika. Tačiau šią knygą iš gausybės panašių trilerių skiria elegantiškesnis rašymo stilius, kur kas turtingesnė kalba – ne veltui tai J.Banville, apie kurį Laimantas Jonušys sakė, kad blogai rašyti jis tiesiog negali. Knygoje jis kuria istoriją, kur kas sudėtingesnę nei vien tik įvykdyto nusikaltimo išaiškinimas.
Perskaičius šią knygą viduje liko jausmas, kad tai išties smarkiai kitoniškas detektyvas. Meniškesnis, sudėtingesnis, atmosferiškesnis ir galbūt mažiau įtemptas nei įprasta šiame žanre
Pirmojoje Kvirko serijos knygoje „Kristina Fals“ dublinietis patologas susidomi paslaptingomis jaunos moters mirties aplinkybėmis. Morge Kvirkas aptinka savo įbrolį, madingą gydytoją, kuris mėgina suklastoti dokumentus – tai neleistų nustatyti tikrosios merginos mirties priežasties.
Mėgindamas išsiaiškinti, kas iš tiesų nutiko, Kvirkas susiduria su didžiuliu spaudimu ir gąsdinimais – akivaizdu, kad įtakingos jėgos nenori, jog tiesa išaiškėtų. Besikapstydamas po šią bylą Kvirkas ima artėti prie vis tamsesnių ir gilesnių paslapčių – liečiančių ne tik šios moters istoriją, bet ir katalikiškosios Dublino aukštuomenės nuopolius bei organizuotus nusikalstamus tinklus, persikeliančius ir per Atlantą. Kvirkas, nepaisydamas nieko, pasiryžęs eiti iki galo, nežinodamas, kad šios bylos tyrimas bus ir panirimas į savo paties praeitį bei iki šiol mėgintus užmiršti jausmus.
J.Banville mėgaujasi pasakojimu, niekur neskuba, pateikia daug detalių, aprašymų, ir nenustebčiau, kad tradicinių detektyvų mėgėjus tai gali net erzinti, juolab, kad nusikaltimo atskleidimas, išskyrus kelis šios istorijos dėmenis, tampa gana nuspėjamas.
Tačiau ne tai, kas pražudė Kristiną Fols, tampa autoriui svarbiausia, ir skaitytojas, matyt, kartais net užmiršta, nuo ko istorija prasidėjo – viskas tampa labai komplikuota, ir jokių aiškių atsakymų čia nėra duodama ir pačioje pabaigoje. Ribos tarp gėrio ir blogio – ne itin ryškios.
Kvirko personažas galbūt ir primena kai kurių panašių trilerių veikėjus – dažnai išgeriantis vienišius, linkęs į melancholiją (kažkuo panašus į Jo Nesbo herojų Harį Hūlę, tiesa?) Tačiau šis herojus, kartais tampantis netgi antiherojumi, yra kur kas sudėtingesnis, draskomas didesnių vidinių prieštarų nei galima tikėtis iš šio žanro knygose sutinkamų pagrindinių veikėjų.
Perskaičius šią knygą viduje liko jausmas, kad tai išties smarkiai kitoniškas detektyvas. Meniškesnis, sudėtingesnis, atmosferiškesnis ir galbūt mažiau įtemptas nei įprasta šiame žanre. Belieka tikėtis, kad leidykla Kvirko seriją leis ir toliau.
John Burdett „Bankoko šmėklos“. Leidykla „Baltos lankos“. Vertė Ina Rosenaitė.
Britų rašytojo, šiuo metu daugiausia gyvenančio Tailande ir Prancūzijoje, Johno Burdetto knygos bent jau man šiuo metu yra vienos įdomiausių trilerių žanre. Apie jo ankstesnius į lietuvių kalbą išleistus kūrinius „Bankoko tatuiruotė“ ir „Bankokas 8“ jau rašėme ir anksčiau. Dabar pasirodė ir trečioji serijos knyga „Bankoko šmėklos“.
Tiems, kas neskaitė pirmųjų dviejų knygų, rekomenduoju prieš „Bankoko šmėklas“ perskaityti jas, taip geriau įsijausite į tamiosios Bankoko pusės atmosferą ir geriau suprasite pagrindinį herojų – policijos pareigūną Sončajų.
Lyginant su praėjusiomis knygomis, „Bankoko šmėklose“ yra daugiau groteskiško humoro, ji yra kur kas mistiškesnė, čia yra ir daugiau sekso scenų, kurių šiaip jau netrūko ir ankstesnėse knygose, neretai aprašomų gana detaliai. Kartu tai knyga, kurioje detektyvinis siužetas, regis, vaidina mažesnį vaidmenį. Žinoma, kaip ir anksčiau, čia yra nusikaltimas, kurį Sončajus, vienintelis nekorumpuotas Tailando policininkas, pasiryžęs išaiškinti, tačiau knygos esmė – bandymas suprasti tamsią aistros, seksualinės priklausomybės prigimtį, naikinančias pinigų ir valdžios siekimo pasekmes. Tai – keršto, atpildo istorija, papasakota J.Burdettui būdingu sarkastišku tonu, žvelgiant iš budistinės pasaulio suvokimo perspektyvos.
Tai – keršto, atpildo istorija, papasakota J.Burdettui būdingu sarkastišku tonu
Šioje knygoje Sončajus imasi tirti jį sukrėtusį nusikaltimą – jis gauna vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota, kaip nužudoma mergina. Sončajų sukrečia ne tik šio filmo brutalumas, bet ir tai, kad nužudytoji Damrong – jo motinos viešnamyje dirbusi prostitutė, kurią jis buvo įsimylėjęs. Sončajus manė, kad ir Damrong jam puoselėjo panašius jausmus, tačiau tirdamas nusikaltimą jis išsiaiškina, kad tokių vyrų kaip jis buvo daugybė, ir dažniausiai jų aistra virsdavo naikinančia priklausomybe. Ar tai buvo Damrong kerštas už kažkokius skaudžius patyrimus? Ieškodamas atsakymo į šį klausimą Sončajus keliauja į skurdžią Tailando provinciją, Kambodžą (knygos pabaigoje šioje šalyje aprašomų scenų atmosfera kažkuo primena kadrus iš filmo „Apokalipsė dabar“), patenka į uždarą klubą, kuriame seksualines fantazijas įgyvendina turtingiausi Tailando verslininkai, užtinka gijas, vedančias į tarptautinį pornografijos tinklą, bendrauja su keistu vienuoliu, pažyminčiu kiekvieną vyrą, artimai bendravusį su Damrong.
Ir dar šmėklos – net ir mirusi Damrong nepalieka šio pasaulio. Šie mistiniai patyrimai knygoje aprašomi kaip savaime suprantamas dalykas – juk pasakotojas Sončajus yra giliai tikintis budistas, kuriam anapusinis pasaulis toks pat realus kaip ir šis, o visi įvykiai susieti priežasties-pasekmės ryšiais.
Kaip ir ankstesnėse J.Burdetto knygose, skaitytojas vedžiojamas po tamsiuosius Bankoko užkaborius – čia aprašomi viešnamiai, prostitutės, transvestitai, narkotikai ir korupcija persmelktas pasaulis. Kaip ir anksčiau, autoriui rūpi parodyti Rytų ir Vakarų pasaulėžiūrų susikirtimus, tai, kaip vakarietiškas logišku laikomas mąstymas tampa visiškai nenaudingas Rytų pasaulyje.
J.Burdetto knygas skaitytojai vertina labai nevienareikšmiškai – tuo metu, kai vieni mėgaujasi šiais egzotiškais prieskoniais pagardintais detektyvais, kiti burba, kad istorijos neįtikinamos, pernelyg hiperbolizuotos. Kaip ten bebūtų, tiek vieni, tiek kiti sutinka, kad tai – vieni iš originaliausių detektyvų.
