Jo knygose vaikams daug pamokomų minčių ir puikaus humoro. Pirmoji jo knyga „Berniukas su suknele“ išleista 2008 metais, po jos buvo „Ponas Smirdžius“, o trečioji knyga – „Berniukas milijardierius“, tapusi vienu iš 2010 metų bestselerių. Naujausia – „Močiutė plėšikė“, ką tik išleista ir lietuviškai (iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, išleido „Tyto alba“), vos pasirodžiusi sulaukė daugybės atgarsių.
Interviu Davidas Walliamsas prisipažįsta pagrindinei knygos „Močiutė milijonierė“ veikėjai suteikęs savo paties močiutės bruožų.
– Ar džiaugiatės sulaukęs apie savo knygas tiek daug atsiliepimų?
– Smagu sulaukti atsiliepimų. Kad ir kaip man patiktų rašyti savo malonumui, mano knygos juk skirtos vaikams. Ir smagu, kad šie jas skaito.
– Ar savo vaikystėje rastumėte tokių dalykų, kurie jaudina ir domina šiuolaikinius vaikus, ar galvodamas apie mažąjį Davidą Walliamsą atsimenate, kas jį domino?
– Niekada nebuvau mažas, visada buvau didelis! Tačiau ypač rašydamas pirmąją knygą „Berniukas su suknele“ stengiausi atsiminti, ką veikiau, jaučiau ir galvojau būdamas dešimties, vienuolikos ar dvylikos metų, nors nenorėjau, kad tai būtų ilgesingas sugrįžimas į vaikystę, knyga turėjo būti apie visų vaikų vaikystę, aktuali dabartiniams vaikams. Laimė, turiu paauglių sūnėnų, vienas jų penkerių metų, ir daug draugų, kurie turi atžalų, todėl stengiuosi neatsilikti nuo to, kas domina šiandieninius vaikus.
– Jūsų keturios knygos yra labai skirtingos, sakykit, kokios tos įkvepiančios akimirkos, kurias patyręs pagalvojate: taip, šitą istoriją norėčiau parašyti?
– Taip, svarbiausias klausimas – iš kur pasisemti minčių? Būtų puiku turėti tokią vietą, iš kur galėtum paimti minčių ir nereikėtų dirbti! Kartais taip ir nutinka. Tarkim, draugas man papasakojo, kaip vaikystėje kasdien važiuodamas į mokyklą ties gatvės kampu matydavo stovinčią seną ponią. Kartą jie nutarė ją pavėžinti, o kai ji įsėdo į jų automobilį, pasirodė, kad ji siaubingai dvokia! Ji prismardino visą automobilį, kad net graužė akis, bet jie stengėsi būti jai malonūs. Štai iš tokio draugo pasakojimo atsirado ponas Smirdžius, ir nors mano istorija visiškai kitokia, svarbiausia yra mintis, kad žmones reikia mylėti, net jeigu jie siaubingai smirdi!
O kartais tiesiog šmėkšteli kokia mintis, tarkim, rašydamas „Močiutę plėšikę“ turbūt galvojau apie savo močiutes, tačiau jos tikrai nebuvo pasaulinio garso brangenybių vagilės.
– Koks nusivylimas, nes kaip tik tą klausimą užduoda vaikai visoje šalyje, ar jūsų močiutė buvo knygos „Močiutė plėšikė“ prototipas?
– Na, taip, knygos močiutei suteikiau daug savo močiutės bruožų. Tarkime, popierinė nosinaitė, užkišta už rankovės, namai kvepiantys kopūstais... Nežinau, ar visų močiutės tokios, bet manoji tikrai buvo tokia. Taigi, paimi ką nors iš realaus gyvenimo ir parašai apie tai istoriją. „Močiutė plėšikė“ – knyga apie berniuką, kuris nemėgsta leisti laiko su savo močiute, nes ji jam atrodo baisiai nuobodi, bet paskui jis sužino jos didžiąją paslaptį ir viskas pasikeičia. Tai knyga apie senus žmones, kurie – kai esi vaikas – atrodo siaubingai seni, net ir trisdešimtmečiai tokie atrodo, kai tau aštuoneri ar dešimt. Laimė, turėjau galimybę leisti laiką su savo seneliais, kurie išgyveno II pasaulinį karą ir pasakodavo įdomias istorijas. Seni žmonės nėra nuobodūs tik todėl, kad jie seni. Kartais pamirštame pasidomėti savo senelių gyvenimu.
Seni žmonės nėra nuobodūs tik todėl, kad jie seni. Kartais pamirštame pasidomėti savo senelių gyvenimu
– Vaikystėje dažnai prasimanome visokių istorijų, net jas užrašome, o suaugę dažniausiai liaujamės tai daryti. Jūs nesiliovėte, tad norėčiau paklausti: ar patartumėte vaikams užsirašyti į dienoraštį ar dar kur nors toptelėjusias paikas (nors tokios jos gal ir nėra) mintis, kad jos išliktų vėlesnėms istorijoms?
– Būtinai užrašykite savo istorijas, smaginkitės jas užrašinėdami, negalvokite, ką kiti žmonės norėtų skaityti, galvokite apie tai, ką jūs norėtumėte skaityti. Jeigu jums kas nors atrodo juokinga ar baisu, o gal jaudinama, užrašykite tai, nesistenkite padaryti malonumą tėvams ar mokytojams – rašymas man atrodo nuostabus dalykas, rašydamas gali pabūti vienas su savo vaizduote.
Vaikystėje darome daug daugiau nei suaugę. Likę vieni kambaryje piešiame, rašome, dainuojame, žodžiu, esame labai kūrybingi, tad, jeigu domitės rašymu – dabar geriausias laikas tuo užsiimti.
– Ar jūs vaikystėje rašėte?
– Rašiau, tiesa, nerašydavau turbūt tik rašinėlių, kuriuos privalėjau rašyti mokykloje, bet esu parašęs keletą skečų, nes labiausiai troškau tapti aktoriumi ir vaidinti televizijoje! Tad pradėjau nuo jų, o knygų ėmiausi daug vėliau.
– Rašyti televizijos šou lengviau nei storą romaną? O gal skečų rašymo patirtis jums padėjo rašyti knygas?
– Manau, padėjo, nes kai rašai televizijos šou, išmoksti kurti charakterius ir dialogus, ten žmonės kalbasi, tačiau man teko išmokti ir aprašyti istorijas, nes televizijoje to nėra.
– Kaip manote: kuo daugiau rašote, tuo geriau pavyksta?
– Ar aš rašau vis geriau? Tikiuosi, kad taip, nes jeigu rašyčiau vis blogiau – būtų siaubinga! Rašydamas pirmą knygą „Berniukas su suknele“ daug galvojau apie savo vaikystę. Tiesa, nėjau į mokyklą apsirengęs kaip mergaitė, bet joje daug manęs paties. Kitų knygų istorijos yra labiau pramanytos. Ar kaskart vis lengviau rašyti? Na, visada kirba nerimas, kad pritrūksi minčių, bet nėra ko jaudintis – aplinkui sklando milijonai minčių. Be to, išmokau geriau konstruoti pasakojimą, įgijau patirties, kaip tai reikia daryti.
Visada kirba nerimas, kad pritrūksi minčių, bet nėra ko jaudintis – aplinkui sklando milijonai minčių
– Ar kurdamas savo knygų veikėjus girdite juos kalbant?
– Taip, man lengviau rašyti dialogus. Aprašydamas veikėjus bandau juos vizualizuoti. Tarkime, Džo tėtis knygoje „Berniukas milijardierius“ panašus į Bobą Hoskinsą.
– Jūs pats įskaitote, leidžiate garso knygas.
– Man patinka skaityti visais veikėjų balsais. Tačiau kartais įrašydamas knygą staiga pamatau, kad kai kurias vietas norėčiau pataisyti.
– Kas jus įkvėpė tapti rašytoju?
– Geras klausimas. Vaikystėje nepaprastai mėgau skaityti Roaldą Dalį, jis buvo pirmasis mano mėgstamas rašytojas. Kartais nuobodu skaityti kokią knygą, bet taip niekada neatsitikdavo skaitant Roaldo Dalio knygas. Vaikystėje perskaičiau visas jo knygas, o prieš pradėdamas rašyti savąją perskaičiau jas iš naujo, ir dar kitas, kurias mėgau vaikystėje – „Piterį Peną”, „Alisą stebuklų šalyje”. Jos mane įkvėpė. Tiesa, sunku rašyti taip gerai, kaip Roaldas Dalis, bet jis įkvepia. Ir dabar mėgstu knygas vaikams, nes jose daugiau lakios vaizduotės nei knygose suaugusiems. Knygos suaugusiesiems dažniausiai rašomos apie tikrovę, jos suskirstytos žanrais – čia trileris, čia romanas. O knygos vaikams tuo pat gali metu būti visų žanrų.
– Kas sunkiau – perplaukti Temzę ar parašyti knygą?
– Perplaukti Temzę yra nepalyginamai sunkiau. Man visada norisi parašyti dar vieną knygą, bet tikrai nenorėčiau dar kartą plaukti Temze – tai jau tikrai!
– Tačiau tas atmintinas jūsų plaukimas įkvėpė kai kurias knygos „Močiutė plėšikė“ dalis?
– Taip, nes daug treniravausi plaukiodamas Temze, beveik devynis mėnesius, kol perplaukiau ją visą išilgai. Tai vis sukosi man galvoje, todėl knygoje močiutė su Benu perplaukia Temzės upę skersai, įsigauna į Tauerį ir pavagia Karūnos brangenybes. Kaip matote, daug kas į knygas ateina iš realaus gyvenimo.
– Ar rašote naują knygą?
– Taip, mintį pakišo vienas šou „Britanijos talentas“ dalyvių. Tiesa, per televiziją jo neparodė, bet jis valgė gyvus tarakonus. Pamaniau, kad mano knygose dar nėra buvę labai pikto piktadario, todėl nutariau parašyti knygą su tokiu veikėju.
– Ką vaikystėje labiausiai mėgdavote valgyti pietums mokykloje?
– Keptą žuvį su bulvytėm. Dažniausia ją patiekdavo penktadieniais. Ir jokių daržovių, tik bulvytės. Laimė, mano laikais nebuvo Jamie‘io Oliverio, ir mes valgydavome visokį nesveiką maistą!
– Ką paprastai jaučiate baigęs rašyti knygą?
– Jaučiuosi labai keistai, nes štai tarsi pagimdai knygą, o vėliau ji gyvena savo gyvenimą, žmonės ją skaito ir ji tau nebepriklauso, knyga priklauso kitiems – tai labai keistas jausmas. Panašus į tą, kai į namus įskrenda peteliškė. Tu atveri langą ir ji išskrenda, ir truputį liūdna ją prarasti. Jaudinama akimirka, kai knyga išleista, laikai ją rankose ir galvoji: oho, juk tai aš parašiau! Nepaprastai malonus jausmas. O griežčiausi knygos kritikai yra vaikai.
– Jeigu galėtumėte tapti savo knygų veikėju, kurį pasirinktumėte?
– Norėčiau būti ponas Smirdžius, nes jis išsprendžia visas šeimos problemas... nors pažiūrėjęs į jį nė neįtartum, kad Smirdžius gali tai padaryti. Be to, jis labai linksmas ir malonus.
Norėčiau būti ponas Smirdžius, nes jis išsprendžia visas šeimos problemas... nors pažiūrėjęs į jį nė neįtartum, kad Smirdžius gali tai padaryti. Be to, jis labai linksmas ir malonus
– O Jūsų knygų veikėjas Radžas? Jis turi prototipą?
– Taip, ten, kur gyvenu, Radžas turi kioską, bet nesakiau jam, kad jis aprašytas knygoje!
Jeigu pasakyčiau, jis imtų dar keisčiau elgtis. Tiesa, tikrasis Radžas nėra tiksliai toks kaip knygoje, bet panašus, o jo kioske didžiulė netvarka, tačiau jis labai smagus ir juokingas. Man nusišypsojo laimė sutikti žmogų, kurį galėjau perkelti iš gyvenimo į knygą. Radžas yra visų mano knygų veikėjas, o geriausia tai, kad jis nėra nei tėvas, nei mokytojas. Jis niekada nebara vaikų, tik nuoširdžiai jiems pataria, su juo smagu leisti laiką, jis tarsi susieja visas knygas į vieną pasaulio kampelį.
– Kur labiausiai mėgstate rašyti?
– Gal mano atsakymas jus nuvils: rašau savo kabinete, nors tai tikrai nelengva, nes namuose yra begalė kitų dalykų, kuriuos galėtum daryti, čia sunku susikaupti. Kartais tenka sau pasakyti: negausi kito sausainio, kol nebaigsi skyriaus, ar dar blogiau: neisi į tualetą, kol nebaigsi skyriaus. Nes kitaip atsistosi nuo stalo, nueisi į virtuvę, dirstelėsi į šaldytuvą ar dar kuo užsiimsi – ir baigta su rašymu!
Tiesa, didelę dalį knygos „Berniukas milijardierius“ parašiau filmuodamasis Los Andžele, nes kartais tekdavo ilgai laukti persirengimo kambaryje, kol pakvies į aikštelę. Kartą taip įsijaučiau rašyti, kad pasigirdus beldimui į duris, pasakiau: „Palaukit, pabaigsiu skyrių ir ateisiu“, visai pamiršęs, kas man moka už darbą! Tai idealu, kai tau moka pinigus už vaidinimą filme, o radęs laisvo laiko dar gali ir rašyti!
Parengė Jurgita Grajauskaitė
