Jis taip pat garsėjo kaip ryšius mezgantis, kultūros žmones suvedantis ir Vienos elitą jungiantis asmuo – jis vylėsi, kad iš šio eksperimento atsiras didesnę meninę ir kultūrinę vertę turinčių kūrinių. Jis sujungė aukštąją ir masinę kultūrą, sukaupė daugiau nei 10 tūkstančių knygų ir muzikos rankraščių kolekciją, buvo aistringas humanizmo ir individualizmo šventumo gynėjas.
Iškilus Hitleriui, o Vakarų civilizacijai nusiritus į nesuvokiamą tironiją ir griovimą, Zweigas buvo priverstas išvykti į Jungtines Valstijas, o vėliau – į Braziliją. Būtent ten, mažame namuke Petropolyje, Zweigas su žmona, nelaimingi ir atsieti nuo kažkada įsivaizduoto idealaus humanistinio projekto, nusižudo. Zweigui buvo šešiasdešimt. Ėjo 1942-ieji.
Su S. Zweigo biografijos „Nepakeliama tremtis“ (iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda, išleido „Tyto alba“) autoriumi George‘u Prochniku kalbasi literatūros kritikas Shaunas Randolas.
– Kaip manote, ar šiais laikais Zweigas būtų prisijungęs prie feisbuko, tviterio, rašytų tinklaraštį?
– Jis būtų kaip tik toks asmuo, kuris nuolat būtų prisijungęs, bet kartu ir abejotų šių tinklų nauda ir tokiu bendravimo formatu. Per savo gyvenimą jis parašė daugiau nei 30 tūkstančių laiškų. Jis aiškiai suvokė save kaip vienytoją, kaip kultūros tarpininką. Jam labai patiko suvesti skirtingų kontekstų žmones ir viltis, kad iš tokios sąveikos išeis kas nors teigiama. Socialiniuose tinkluose jis jaustųsi visai kaip namie.
Mane žavi jo neišsemiamas sudėtingumas. Jo prieštaringumai ir aistros atspindėjo ir tam tikra prasme darė įtaką visam to meto socialinių ir intelektualinių interesų audiniui.
– Kuo jus žavi Zweigas?
– Mane žavi jo neišsemiamas sudėtingumas. Jo prieštaringumai ir aistros atspindėjo ir tam tikra prasme darė įtaką visam to meto socialinių ir intelektualinių interesų audiniui. Ėmiau jį skaityti jau būdamas suaugęs, kai rinkau su Brazilija susijusią medžiagą ir aptikau jo knygą „Brazilija – ateities žemė“. Jo įvadas buvo tikrai įsimintinas, nes jis paprasčiausiai ima ir pasako – neįtikėtinai žaviai ir patraukliai – aš atvykau į Braziliją kupinas išankstinių nuostatų, buvau tipiškas Europos snobas, maniau, kad čia visiškas užkampis, kuriame įdomu tik nuotykių ieškotojams ir žmonėms, siekiantiems išnaudoti primityvią kultūrą.
Jis sako, kad atvykęs buvo priblokštas to, kaip čia išplėtotos tradicinės kultūros formos, kuriose paprastai viešpatauja europiečiai. Jis tęsia toliau – tvirtina, kad Brazilija jam atrodo net labiau civilizuota, nes Europos kultūra pažangą vertina per statistiką, rodančią našumo ir komforto laipsnį, kitus panašius dalykus. Jis rašo šią knygą antroje 4 dešimtmečio pusėje ir sako, kad esame priversti pripažinti, jog visa tai, ką mes laikome pažanga, gali kuo puikiausiai sugyventi su visiška barbarybe. Jam norisi tikėti, kad Brazilijoje labiau puoselėjamos aukščiausios vertybės: humanizmas, tolerancija ir kita.
Jis idealizavo Brazilijos laisvumą nuo prietarų, bet jeigu pagalvotume, kas dėjosi Europoje 1936-aisiais, ir įsivaizduotume jį, vaikštantį Rio gatvėmis ir matantį įvairių spalvų žmones besilaikančius už rankų ir nemanančius, kad tai nepriimtina – tai turėjo jį stulbinti.
Aš pradėjau tai skaityti ir man tikrai patiko toks savęs sumažinimas. Netrukus suvokiau, koks jis buvo įžymus, ir jo pasiryžimas pasakyti: „Aš dėl visko klydau“ – man pasirodė tikrai netikėtas.
Man padarė įspūdį ir jo žavėjimasis kitomis tautomis ir kitomis pasaulio kultūromis. Jaunystėje jis parašė darbą apie belgų poetą Émile‘į Verhaereną. Vienas iš skyrių vadinosi „Įkarščio etika“, jame jis išdėstė etinį požiūrį, paremtą mintimi, kad kuo daugiau ko nors žavimės, tuo daugiau įgyjame, kuo labiau atsiveriame skirtingoms asmenybėms ir kultūroms, tuo turtingesni tampame. Vėliau jis buvo už tai kritikuojamas, nes, žinoma, viena pagrindinių fašizmo raiškos strategijų taip pat buvo entuziazmas ir aistringas įkarštis, tik be Zweigo kultūriškai mišrios aprėpties.
– Kuo jis svarbus šiais laikais?
– Iškart prisimenu jo savižudžio laišką. Vienoje vietoje jis rašo: „Manau, kad gyvenimą, kuriame protinis darbas reiškė tyriausią džiaugsmą, asmeninę laisvę ir aukščiausią gėrį Žemėje, geriau baigti gerais laikais ir aukštai iškelta galva.“
Svarbiausias jo gyvenimo leitmotyvas buvo asmeninės laisvės, kuri suteikia vertę gyvenimui, viršenybė.
Svarbiausias jo gyvenimo leitmotyvas buvo asmeninės laisvės, kuri suteikia vertę gyvenimui, viršenybė. Kalbėdamas apie asmeninę laisvę, jis turėjo omenyje keletą dalykų, itin susijusių su dabartine mūsų padėtimi.
Iš visų jo su politika susijusių rašinių, didžiausią nerimą ir įtūžį spinduliuoja tie, kuriuose jis rašo jaučiantis, kad po Pirmojo pasaulinio karo gyvenimas tapo biurokratiškas, geografinis judrumas – be galo suvaržytas, nuolat reikalaujama dokumentų, o tapatybę nuolat riboja įvairūs oficialūs nutarimai. Zweigas tvirtina, kad svarbiausia – giliausioji savastis, bet ta savastis labai jautri nuolat ją ardantiems išoriniams dalykams. Kažkuriame laiške jis rašo, kad kuo labiau priverstinai ir per jėgą jo tapatybė apibūdinama oficialiais dokumentais, tuo mažiau savasties jis jaučiasi turįs. Jis tampa savo paties nuorašu, išduotu valstybės, kuria jis netiki dėl priežasčių, su kuriomis niekada nesutiktų, jei tik gautų galimybę pasisakyti.
Zweigas aršiai gina mintį, kad apribotas tokiomis buvimo etiketėmis – etninėmis ar fizinėmis, nesvarbu – esi iš tikrųjų pažemintas ir netekęs kažko, slypinčio giliai tavyje. Esi ne tik mažiau nei iš tikrųjų esi, iš tavęs atimama ir likusioji esmė.
– Todėl jis jaučia asmeninę atsakomybę tam priešintis.
– Būtent. O iš jo savižudžio laiško jaučiame, kad priešintis jis nebeturėjo jėgų.
Zweigas nuolat grįžta prie to, kad gyvenimas įgyja prasmę per įvairovę, heterogeniškumą. Paskutinį kartą Paryžiuje ji lankėsi 1940 m. balandį ir pasakė kalbą „Vakarykštė Viena“ – ji tapo jo prisiminimų „Vakarykštis pasaulis“ (2014 m. išleisti ir lietuvių k., vertė Giedrė Sodeikienė, – red. past.) užuomazga. Tai, ką jis pabrėžia savo kalboje, yra išgryninta, matoma aiškiau nei prisiminimuose. Jis kalba apie Vieną kaip apie neįtikėtiną žmonių, papročių ir idėjų iš visur mišinį. Jam siaubą kėlė vienalytės kultūros, dažniausiai susikuriančios totalitarinėse šalyse.
Dažnai apie tai pagalvoju važinėdamas į įvairias JAV vietas. Viskas įsprausta į vartotojui skirtą formatą – ar tai būtų prekybos centro ištrinta erdvė, ar nuolat pasikartojančios parduotuvės; tai fizinės, vizualiosios, neurologinės erdvės įvairovės erozija. Jis turėjo ką apie tai pasakyti ir aš manau, kad vienarūšiškumas ir vienodumas kelia didžiulę grėsmę.
– Savo esė apie Zweigą, išspausdintoje „Quarterly Conversation“, remiatės jo 1925 m. parašytu esė apie Jungtinių Valstijų monotonizaciją ir tai, kaip vartotojiškumas naikina individualumą. Man ta esė pasirodė labai svarbi šiandienai, pranašiška.
– Manau, kad daug kas ten ir prasidėjo. Kalbu, turėdamas omenyje realybės televiziją, įvairius socialinės žiniasklaidos ir kitus mūsų kultūros aspektus, globalias pramogų ir drabužių madas ir tendencijas. Jis aprašo tai kaip veržimąsi į vergiją. Veržimasis į vergiją. Svarstau šią mintį, siedamas ją su realybės televizija ir Orwello Didžiuoju Broliu: Orwellas nenumatė, kiek žmonių veršis ten, kad juos stebėtų, nes baimė pranykti bus didesnė už baimę gyventi su kameromis. Štai ką visiškai tiksliai numatė Zweigas.
– Ar jo negebėjimo gyventi tremtyje priežastis buvo tas priverstinis kultūrų, kurias jis bandė suvesti, sujungti, kuriose norėjo dalyvauti atsiejimas, nedermė? Ar tai prisidėjo prie jo pražūties?
– Yra vienas įsimintinas reporterio, ėmusio iš jo interviu po spaudos konferencijos 1935 metais, teiginys. Reporteris aprašo, kad Zweigui kalbant apie Europos padalijimą į skirtingus nacionalistinius ir biurokratinius kambariukus, jis jautėsi taip, lyg sėdėtų su žmogumi, kuris pasakoja apie savo paties fizinį padalijimą į gabalus. Zweigas tapatinosi su visu žemynu kaip visuma. Atsiskyrimas nuo to idealo, kokiu jam buvo Europa, kuriai jis paskyrė beveik visą savo brandų gyvenimą, jam buvo nepaprastai skausmingas.
– Ar jis negalėjo pereiti ar peršokti prie globalių, humanistinių idealų? Jis priverčiamas gyventi kitame pasaulio pakraštyje tarp naujų žmonių, kitoje, naujoje kultūroje, bet užuot priėmęs ar prisitaikęs prie Šiaurės ir Pietų Amerikos, jis laikėsi įsikibęs humanistinio, idealaus Europos kraštovaizdžio.
– Tai tikrai įdomi mintis. Norėčiau pažymėti keletą dalykų. Išvykęs į Braziliją jis įsimylėjo tos šalies kultūrą. Jis matė, kad ji įkūnija didžiąją dalį tų gerų dalykų, kurie buvo Europa. Ir, tiesą sakant, keisčiausia... Ar skaitėt jo savižudžio laišką? Jame tik keletas pastraipų. O keista laiške tai, kad perskaičius pradžią, jis skamba tarsi kalba, tinkama sakyti per iškilmingus pietus. Aš perskaitysiu jums pradžią:
Prieš išsiskirdamas su gyvenimu laisva valia ir būdamas sveiko proto, jaučiuosi turįs išpildyti paskutinį įsipareigojimą: iš visos širdies padėkoti nuostabiam Brazilijos kraštui, pasiūliusiam man ir mano darbams tokį mielą ir svetingą prieglobstį. Mano meilė šiai šaliai augo kasdien. Niekur kitur, mano kalboms pasauliui pradingus, o mano dvasiniams namams, Europai, susinaikinus, aš nebūčiau norėjęs susikurti naujo gyvenimo.
Jis sako esąs pavargęs, jam jau šešiasdešimt. Rašo jau du kartus iš naujo pradėjęs gyvenimą. Galų gale jis pajuto negalintis prisidėti prie Brazilijos gyvenimo tokiu lygiu, kokiu kaip intelektualas būtų norėjęs, nors tą gyvenimą visados gerbė. Apie šalį jis atsiliepė kuo šilčiausiai.
Rašydamas apie Europą, savo laiškuose ir prisiminimuose jis vartoja žodį „savižudybė“: „Europa – savižudė“. Tai labai žiaurus pareiškimas, bet jis nemano, kad kultūros vystymasis sustojo visame pasaulyje. Jis matė, kad tai vyksta kitur, bet nežinojo ir nematė, kaip galėtų prie to vyksmo prisidėti. Jis jautė esąs per senas.
– Kodėl aš beveik nieko apie jį nežinau? Kodėl Jungtinėse Valstijose jis visiškai pradingęs?
– Tai istorinių atsitiktinumų, taip pat filosofinių polinkių derinys. Daug iš to, ką Zweigas rašė, buvo paremta idėja, kad pasidavimas ir susitaikymas gali būti morališkai vertingos pozicijos. O tai smarkiai prieštarauja mūsų kultūrai. Jo savižudybė nuvylė daugybę pabėgėlių, tame įžvelgusių pasidavimą naciams. Šioje kultūroje tokia pozicija perskaitoma kaip pralaimėjimas. Tai labai nesutampa su Amerikos vertybėmis. O dar pridurkime ir tai, kad daugelį jo tekstų gaubė aura tos kultūros, kuri pokariu buvo laikoma nepajėgia, bankrutavusia. Atėjo Amerikos akimirka, ypač mene, čia atvykusiems žmonėms puikiai sekėsi ir Holivude, ir kitur. Tai, kas vyko Europoje, dažnai buvo atmetama. Todėl nuo pat pradžių jam sąlygos nebuvo palankios.
Tiesa, 1938 m. pagal jo knygą „Marija Antuanetė“ buvo pastatytas vienas didžiausių MGM studijos filmų, sulaukusių milžiniškos sėkmės. Zweigo krytis buvo staigus ir greitas, bet taip tuomet nutiko daugeliui žmonių.
Zweigą buvo apsėdusi užmaršties neišvengiamybė ir šlovės atsitiktinumas.
Zweigą buvo apsėdusi užmaršties neišvengiamybė ir šlovės atsitiktinumas. Regis, tais metais, kai pasirinko egzilį, jis parašė puikią esė. Jis buvo Londone, ten vyko didelė knygų mugė. Jo britas leidėjas Desmondas Floweris surengė bestselerių nuo 1830 m. parodą, ir Zweigas savo esė rašė aplankęs parodą ir suvokęs, kad daugybės rašytojų nė nežino, o kai kur parodos rengėjai nė nerado tų metų labiausiai parduodamos knygos egzemplioriaus. Jis rašo, kad nesvarbu, kaip gerai esi parduodamas. Jis suprato, kad tokia šlovė, kokia jis mėgavosi, yra buvimo laiko dvasia dalis.
– Man staiga šovė mintis, kad galime įvardinti tokį Zweigo amerikietiškąjį paradoksą: šioje šalyje aukštinamas individo ir individualizmo mitas, ir jis pats yra karštas šių dalykų gynėjas, bet amerikiečiai dar neatrado šios jo moralinės savybės, dar nesieja jos su savimi. Šiais laikais būtų svarbi ne jo literatūra, bet jo moralinė pasaulėžiūra ir etinė sistema.
– Tai puiku. Būtent tai aš iš dalies ir norėjau atskleisti „Nepakeliama tremtimi“. Mano knyga klaidingai laikoma biografija, aš neketinau rašyti biografijos. Aš stengiausi sukurti tokį mišrų portretą ir parodyti, kodėl šis asmuo buvo reikšmingas – dėl to, kad jis buvo paniręs į įvairias to laiko idėjas ir judėjimus. Mes taip lengvai nesuprasime jo prozos vien ją atsivertę. Man atrodė, kad turime suprasti, kaip jis tapatinosi su platesniu įvairių individų idėjų audiniu, kad turime atrasti jį tik visiškai atkūrę tą aplinką, kurioje jis klestėjo.
– Kodėl „Nepakeliama tremtis“?
– Zweigas buvo nepakeliamas tremtinys ta prasme, kad jis buvo itin sudėtinga asmenybė, itin nepaguodžiamas, itin negabus prisitaikyti. Jis buvo nepakeliamas, nes atsisakė priimti jam ketinamas primesti sąlygas. Bet aš dar turėjau omenyje ir tai, kad ši nepakeliama tremtis turėtų būti suvokta plačiau, kad nesuvokiama, kaip Zweigas ir kiti, tokie kaip jis, atsidūrė panašioje padėtyje.
Pagal mantlethought.org parengė Marius Burokas
