Taigi Floridos universiteto kūrybinio rašymo dėstytojas mums suteikia dar vieną progą geriau pažinti žymiąją Mario Puzo Korleonių šeimą ir jų aplinką. Nežinantiems, kas yra Krikštatėvis ir Korleonių šeima, nors nemanau, kad tokių gali būti daug, trumpai galiu pasakyti, kad tai turbūt įtakingiausia ir žinomiausia literatūrinio pasaulio mafijos grupuotė. Tonis Soprano su savo šutve prieš Krikštatėvį Vitą ar Maiklą Korleonę atrodytų lyg paauglys, pavogęs nealkoholinio alaus iš visą parą veikiančios degalinės.
Šioje knygoje sudėti visi M. Puzo „Krikštatėvio“ metai ir įvykiai, tačiau jokiu būdu tai nereiškia, kad bus perpasakota ta pati istorija. Žinoma, galima pagalvoti, kad M. Winegardneris pasinaudojo žinomiausia mafijos istorija ir nuėjo lengviausiu keliu norėdamas susilaukti didesnio skaitytojų srauto ir pripažinimo. Kita vertus, rašytojas ant savo pečių užsikrovė tikrai nemenką kryžių, tačiau, mano nuomone, ši našta jam netapo per sunki. Autorius meistriškai papildo legendinį „Krikštatėvį“, detalizuoja kai kurias scenas, užpildo likusias spragas ir pateikia ryškesnius veikėjų paveikslus.
Romano veiksmas vyksta nuo 1955 iki 1962 metų. Buvusio capo di tutti capo (visų bosų boso) Vito Korleonės sūnus Maiklas kaip niekas kitas nori tapti legaliu verslininku, tačiau prieš tai reikia sutvarkyti kai kuriuos reikalus, tarp jų ir vendeta išdavikams. Šioje vietoje pasirodo naujas veikėjas – Nikas Džeračis, kuriam lemta tapti vienu didžiausiu Krikštatėvio priešu. Nors Nikas buvo boksininkas ir skolų išmušinėtojas, tačiau dėl „geros“ savo galvos greitai pradėjo kilti karjeros laiptais nusikaltėlių sindikate ir jam buvo patikėtas budelio vaidmuo užbaigiant Salvatorės Tesijaus egzistenciją. Vienų gyvenimai baigėsi, o kitų tik prasidėjo.
Atvirai galiu pasakyti, kad Nikas Džeračis, tapo numylėtiniu. Jo skvarbus protas, greita reakcija, apsukrumas ir puikios fizinės savybės neleido juo nesižavėti, nors žavėtis čia tikrai yra kuo ir be jo. M. Winegardneris buvo dosnus ir įrodė, kad ne veltui gali vadintis kūrybinio rašymo profesoriumi. Romane nuolatos juntama įtampa, verčianti versti puslapį po puslapio. Žinoma, smurtas yra perpinamas su meile, o kartais ir erotika.
Prie pagrindinės Džeračio siužeto linijos autorius mums pridėjo ir dar keletą. Savaime suprantama, kad nemažai dėmesio buvo skirta Maiklo įbroliui Tomui Heigenui, tačiau labiau nustebino tai, kad rašytojas svarbų vaidmenį skyrė Sonio Korleonės (mirusio Maiklo brolio) dukroms dvynėms bei naujojo Dono broliui Fredui, kuris šiame romane man daug labiau patiko nei „Krikštatėvio“ filmų sagoje.
„Krikštatėvio sugrįžime“ rasime nemažai aliuzijų į mano jau minėtus „Sopranus“, o taip pat ir į tikrąjį pasaulį. Nors romane veiksmas vyksta apie 1955–1962, tačiau jis tikrai artimesnis nei galima buvo tikėtis. Pinigai, valdžios troškimas, politinė įtaka, narkotikai, seksas, susišaudymai ir mafija – visa tai, kas greičiausiai niekados neišnyks. Legendinė šeima atgimsta naujam gyvenimui, tik jau naujo kūrėjo rankose. Salut!
