Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Metų verstinės knygos rinkimai: Jean-Christophe Rufino „Raudonas antkaklis“ – humanistinis romanas

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) šiemet septintą kartą rengia projektą „Metų verstinės knygos rinkimai“, kuriame skaitytojai kviesti išrinkti vertingiausią verstinę šiuolaikinės literatūros knygą. Čia – pokalbis apie vieną iš geriausių knygų sąrašo knygų - Jean-Christophe Rufino „Raudonas antkaklis“ (išleido leidykla „Žara“, iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė).
Knygos viršelis
Knygos viršelis / Leidyklos nuotr.

LLVS ekspertai ir knygų vertėjai į sąrašą pakliuvusias knygas pristato Lietuvos radijo laidoje „Ryto allegro“, pokalbius pateikia ir 15min. Šįsyk – literatūros ekspertės Rūtos Šlapkauskaitės ir knygos vertėjos Stasės Banionytės pokalbis apie Jean-Christophe Rufino knygą „Raudonas antkaklis“.

GERIAUSIŲ VERSTINIŲ KNYGŲ SĄRAŠĄ RASITE ČIA, BALSUOTI UŽ GERIAUSIĄ KNYGĄ GALITE ČIA.

Rūta Šlapkauskaitė: Tarp šiais metais atrinktų geriausių verstinių knygų yra nemažai istorinių romanų, kurie vienaip ar kitaip apmąsto praėjusio amžiaus istorinius pėdsakus, jų reikšmę nūdienai. Daugiausia istorinių romanų, kurie nukreipia mus į Antrąjį pasaulinį karą. Jean-Christophe Rufino romanas čia yra išskirtinis, nes autorius atsigręžia į Pirmąjį pasaulinį karą. Tie istoriniai kataklizmai, jų rezonansai čia yra reikšmingi, pasakojimas plėtojamas mažame Prancūzijos miestelyje po Pirmojo pasaulinio karo. Romano centre – 28-erių karo veterano Žako Morlako teismo byla. Jis suimtas už Garbės legiono ordino išniekinimą. Kaip suprantame pasakojimo eigoje, Morlakas valstybės apdovanojimą užsegė savo ištikimam šuniui Vilhelmui ir dėl to dabar yra teisiamas. Pasakojimas remiasi istoriniu liudijimu. Autorius pasakojimo pabaigoje pateikia mums išnašą, iš kurios suprantame, kad autoriaus draugo senelis savo apdovanojimu papuošė šunį ir iš tikrųjų atsidūrė kalėjime. Prancūzų spaudoje pats autorius savo kūrinį pavadino humanistiniu romanu. Kaip galėtumėte aiškinti tokį apibūdinimą, kokias žmogiškąsias vertybes, jūsų manymu, sureikšmina autorius?

Rufinas parašė romaną apie pasiaukojimą ir ištikimybę – vyro moteriai, šuns – savo šeimininkui, žmonių – savo idealams.

Stasė Banionytė: Nors romanas trumpas, bet paliečia daug temų – ir karo žiaurumą, beprasmybę, revoliucines nuotaikas, kareivių broliavimąsi apkasuose. Kareiviai grįžę iš fronto sunkiai prisitaiko prie civilinio gyvenimo, o valdžia jiems visiškai nepadeda. Priešingai, ji mėgina pateisinti savo barbariškumą, yra persiėmusi buku patriotizmu, visiškai nejautri tiems, kurie daug paaukojo tėvynei. O ta tėvynė dabar jiems skolos negrąžina, priešingai, baudžia juos už menkniekius. Vienas iš tokių nubaustųjų ir yra Žakas Morlakas. Visur tvyro įtampa, miestelyje karštis, suirutė. Tokioje aplinkoje tikrai sunku išlikti doram ir puoselėti žmogiškąsias vertybes. Tačiau knygos herojams jos yra aukščiau už viską. Rufinas parašė romaną apie pasiaukojimą ir ištikimybę – vyro moteriai, šuns – savo šeimininkui, žmonių – savo idealams. Meilė ir ištikimybė būdingos ir žmonėms, ir gyvūnams. Rufinas viename interviu sakė: „Mano romanas nagrinėja ir herojiškumą – ar tai žmogiška vertybė, ar gyvuliškas bruožas, herojiškumas yra nuostabu. Bet tai ir akligatvis. Karuose su vokiečiais mes aukojomės kaip gyvuliai ir žmonėmis atvirtome tik tada, kai sudarėme taiką ir sukūrėme Europą. Ir dar nuo gyvulio žmogų skiria gebėjimas matyti draugą priešo asmenyje“. Taigi, aš sakyčiau, kad šis romanas yra labai žmogiškas, labai humanistinis.

Rūta Šlapkauskaitė: Ar manytumėte, kad romane yra herojus? Ar laikytumėte Žaką Morlaką herojumi, jeigu jau mes prabilome apie herojiškumo temą?

Stasė Banionytė: Jis yra herojus, nes iš valstiečio virto apsiskaičiusiu žmogumi. Iš pradžių mes matome jį kaip nuolankų valstietį, plušantį savo ūkyje. Jam atrodo normalu, kad ateis žandarai, jį išsives ir išsiųs į karą, nors jis to visai nenori. Jo laimė ar nelaimė, kad jis įsimyli moterį Valentiną, o ji yra atėjusi iš kitos aplinkos. Jos tėvas buvo revoliucionierius, ji skaito daug knygų ir tokį mažaraštį valstietį ji paverčia kitu žmogumi. Jis irgi užsikrečia skaitymu, ypač socialistų ir anarchistų. Karo patirtis jį subrandina, jis ieško atsakymų į tokius klausimus, kurie anksčiau net nekilo, fronte jis tampa kaip ir herojus, jis kovoja su tuo karu, kovoja prieš generolus, prieš tuos, kurie karą sukėlė. Dabar jis nebe valstietis, apsiribojantis savo žeme, o žmogus, trokštantis erdvės ir ateities. Dabar jis lygiavertis Valentinai, kuri priešinasi karui kaip sugebėdama. Morlakas mano, kad tikrai vertinga pergalė ta, kurią reikia laimėti prieš karą ir tuos, kurie jį sukėlė. Apsiskaitęs kareivis ima manyti, kad drauge su kitais jis gali kažką pakeisti. Jis priima sprendimą ir tampa maištininku.

Rūta Šlapkauskaitė: Vadinasi, galima kalbėti apie tai, kad romane susitelkiama ties tuo, kokią reikšmę turi knygos, kaip skaitymas brandina žmogaus savimonę?

Stasė Banionytė: Taip, jos subrandino. Be to, fronte jis bendravo su rusų kareiviais, atėjusiais iš kitokio pasaulio, labiau apsiskaičiusiais, kupinais revoliucinių nuotaikų. Po to, kai jie nuvertė carą , Morlakas irgi persiėmė tom nuotaikom, manė, kad tiek daug padarys. Ir staiga Vilhelmas sutrukdo planus. Dėl to ant Vilhlemo jis labai supyksta.

Rūta Šlapkauskaitė: Ar laikytumėte Morlaką pagrindiniu romanu veikėju? Nes vis dėlto pagrindinę romano dilemą sprendžia ne jis vienas. Žmogus, kuris turi nulemti Marloko likimą – teisėjas – jis privalo išsiaiškinti, kokios yra Marloko elgesio priežastys. Jis savotiškai interpretuoja Marloko gyvenimą, kol pagaliau suvokia, kodėl šis jaunas žmogus pasielgė taip, kaip pasielgė.

Stasė Banionytė: Aš manau, kad čia yra keturi lygiaverčiai veikėjai. Ir valstietis Morlakas, ir aristokratas teisėjas – jie iš skirtingų sluoksnių, skirtingai auklėti, skaitė skirtingas knygas. Valentina irgi užima svarbią vietą, o apie Vilhelmą aš jau net nekalbu. Teisėjas supranta, kad Morlako nusižengimas nenusipelno tokios griežtos bausmės, kad tai iškreiptas patriotizmas, kuris apsuko galvas kai kuriems valdžios vyrams. Jis pats dalyvavo kare, buvo fronto bataliono vadas, jis tam patriotizmui nepritaria, nori likti ištikimas savo principams. Bet jis principų netaiko bukai, tuos principus pakoregavo karas. Nors ir nelengvai, jis supranta, kad žmogiškumas svarbiau už visus principus. Jis tiria bylą su psichologo įžvalgumu, pajunta simpatiją ir kaliniui, ir jo šuniui. Jis ima žiūrėti į juos kaip į kovos draugus, ir išnyksta demarkacinė linija tarp viršininko ir pavaldinio, tarp žmogaus ir šuns, tarp aristokrato ir valstiečio.

Kartais trumpą romaną parašyti daug sunkiau – kad ir šis romanas, jis yra trumpas glaustas, bet toks talpus.

Rūta Šlapkauskaitė: Knygelė yra labai miniatiūrinės formos, tačiau daugeliu aspektų tai apgaulinga, nes miniatiūra savyje užaugina, išplečia pasaulį.

Stasė Banionytė: Kartais trumpą romaną parašyti daug sunkiau – kad ir šis romanas, jis yra trumpas glaustas, bet toks talpus. Jame tiek visko telpa. Ir taip tiksliai parinkti žodžiai, kurie perteikia viską – visus giliausius jausmus, veikėjų emocijas, charakterizuoja puikiai ir kareivį, ir aristokratą, ir vargšę valstietę moterį, kurios nesitikėtumėm tokiame kaime sutikti.

Rūta Šlapkauskaitė: Pasakojimo kalba man pasirodė neįmantri, retoriškai neimpozantiška. Kokia jūsų vertimo patirtis?

Aš visada verčiu ir protu, ir širdim.

Stasė Banionytė: Nesakyčiau, kad čia buvo sunkiausias vertimas – anaiptol ne. Bet kaip autorius sveria žodžius, kokie čia prasminiai žodžiai. Aš irgi stengiausi ieškoti prasmių atitikmenų. Aš visada verčiu ir protu, ir širdim. Pirmiausia perskaitau pastraipą, įsivaizduoju epizodą, matau jį prieš akis, persiimu ta nuotaika kaip ir autorius – versdama galiu ir apsiverkti, ir juoktis. Aš stengiuosi, kad mūsų skaitytojai pajustų tą patį, ką pajuto ir prancūzų skaitytojai.

Rūta Šlapkauskaitė: Kaip interpretuojate romano pavadinimą?

Stasė Banionytė: Ordinai visuomet kabo ant raudono kaspino. Ir, beje, tas šuo turėjo savo prototipą – šunį Žako, tik jis tarnavo ne pasauliniame kare, o kolonijiniame pėstininkų pulke. Tas Žako ir yra Vilhelmo prototipas.

Rūta Šlapkauskaitė: Tad visi šunų mylėtojai turėtų perskaityti šį romaną?

Stasė Banionytė: Taip.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius