Kiti gaus išankstinių nuostatų nedrumsčiamu vaiko žvilgsniu progą iš naujo pažiūrėti į kasdienius dalykus ir rasti juose daugiaprasmę pasaką.
„Keista ir amžina Jurgio su slibinu (lyg ir gėrio su blogiu) kova man visada rūpėjo, bet konkrečiau susidomėjau prieš porą metų, kiekviename Sicilijos kaime matydamas tokias skulptūras. Vieną vasarą Kroatijoje, Hvaro saloje, surašiau pirmąją pasaką, o rudeniop Anžė pilyje Prancūzijoje radau XIV a. Apokalipsės gobelenus – didžiausią kada nors Europoje išaustą kūrinį. Pasirodo, visokias baisybes galima tvirtai ir saugiai uždaryti į meno narvą, ir štai grožis gelbėja pasaulį, štai meno prasmė. Kažkas prirašė siaubų į knygą, o Anžė meistrai drakoną pagavo, užrišo jam kaspiną ant kaklo, apkaišė gėlėmis ir įmetė į paveikslą.
Ištirpo tarpas tarp manęs ir paveikslų, miglotai prisiminiau, kaip viename iš buvusių gyvenimų dirbau meistrų būryje prie šito projekto. Buvo smagu, darbas didingas, juo didžiavomės, kompanija linksma ir draugiška, entuziazmas bei raudonas vynas liejosi upe – na, darbo valandomis saikingai, nes ranka neturėjo drebėti. Tie devyneri varginantys, plaukus balinantys metai buvo gražiausias ano mano gyvenimo laikas, nors visa kita irgi nebuvo blogai, negaliu skųstis, kaip ir šiame gyvenime.
Supratau, kad negaliu praeiti, turiu imti tą radinį ir ką nors su juo daryti, būti jame. Darbo buvo daug, juodo – irgi, bet džiaugsmo ne mažiau, žiema neatrodė šalta, kaip ir tada, prieš kelis šimtmečius. Gobelenų tema – slibinas, o vaizdavimo būdas – gerasis nugalėtojas, slibinas žūsta, pamatęs save veidrodyje. Tie (dabar jau ir mano) paveikslai dėl to tiko prie šios knygos pasakų. Tekstų veikėjų ar įvykių piešiniuose nevertėtų ieškoti, šiaip jau jie yra ketvirtoji knygos pasaka.
Ten pat prie Luaros, kitoje Prancūzijos pilyje, mačiau dailės parodą apie Psichę. Šią klampaus pavydo ir meilės dvikovą pusmetį vartaliojęs galvoje, pradėjau apie tai rašinėti budistiniame Tailande, kur drakonų daug, bet sau temos neradau, matyt, nesu ten gyvenęs nė vieno gyvenimo, esu europietis, dar tiksliau – vilnietis, štai ir trečiosios pasakos motyvas, nes pasakų turi būti trys, kaip ir jose visko būna po tris. Šią vasarą prie to paties akmeninio stalo Hvare radau laiko pagalvoti apie Gedimino sapnus ir Briuselio kopūstus.“
Marius Jonutis
Naujoje Mariaus Jonučio knygoje – nežabota iliustruota fantazija
Marius Jonutis. Slibinas Jurgis ir kitos istorijos; [iliustracijos autoriaus]. – Vilnius: Tyto alba, 2010. – 208 p.
