Williamas Joyce'as yra žinomas amerikiečių rašytojas, dailininkas ir režisierius. Jis parašė ir iliustravo daugiau nei 50 knygų vaikams. Taip pat kuria animacinius filmus pagal savo parašytas knygas – už tai susikrovė nemažai apdovanojimų. Pastaroji knyga apie bibliofilą Morisą Lesmurą buvo kurta atvirkštine tvarka – autorius parašė istoriją, tuomet pagal ją sukūrė trumpametražį animacinį filmą (The fantastic flying books of Mr. Morris Lessmore), kuris pelnė netgi „Oskaro“ apdovanojimą ir tik tada išleido paveikslėlių knygą, kuri šiemet pasirodė ir lietuvių kalba.
Tai knyga apie knygas. Apie daug knygų. Ir apie gyvenimą – žmonių ir knygų. Istorija prasideda Morisui Lesmurui sėdint balkone ir rašant. Netikėtai kilusi audra išpučia visas raides ir žodžius iš puslapių, o tada – ir patį vaikiną iš balkono. Miestelio namai verčiasi kūliais, tačiau po viską naikinančios audros Lesmuras atgauna savo skrybėlaitę, lazdelę ir netgi knygą, tačiau... ji visiškai tuščia. Ponas Morisas Lesmuras turi pradėti istoriją iš naujo. Sekdamas praeitį ir dabartį išdraikiusio uragano pėdsakais, jis atranda keistą knygų kupiną pasaulį. Herojus apsistoja bibliotekoje, kur gyvena knygos. Gyvena tikrąja to žodžio prasme: keliasi ryte, pusryčiauja, vilki paltukus, šoka, kartais suserga, pačios save skaito, eina pasivaikščioti...
Čia galima imti svarstyti, kas yra skaitantys žmonės ir kuo jie skiriasi nuo neskaitančiųjų. „Stebuklingos skraidančios Moriso Lesmuro knygos“ siūlo atsakymą: būtent literatūra suteikia žmonių gyvenimams spalvų.
Tai pasakojimas apie amžinąsias vertybes tiek mažiesiems, tiek suaugusiems. Užsienyje skaitytojai tai jau suprato ir įvertino: „Pristatoma, kad knyga yra skirta nuo 4 m., bet negalvokite, kad negalite jos skaityti suaugę. Pirksiu ją tiek savo draugui, kuris baigia universitetą, tiek kito draugo mažam sūnui. Tai graži istorija apie meilę knygoms ir jų skleidžiamą meilę skaitytojui“ – pasakoja knygos gerbėjas.
Daugiasluoksniškumas leidžia skirtingoms skaitytojų amžiaus grupėms įvairiai interpretuoti istoriją. Mažiesiems tai linksma, neįprasta knyga apie skraidančias knygas ir su jomis gyvenantį vyriškį. Suaugę skaitytojai turbūt susimąstys apie gyvenimą... ir mirtį. Apie tai, kaip mes patys nejučia esame autoriai ir rašome savo gyvenimo puslapius. O kas ta gyvenimo knyga? Po viską naikinančio uragano Morisas Lesmuras atgavo savąją tuštut tuštutėlę – tai buvo jo naujo gyvenimo pradžia. Žmonės dažnai sako: „atversiu naują gyvenimo puslapį“, kai viskas apsiverčia ir savo vertybes, principus reikia kurti iš naujo. Pono Lesmuro gyvenimas buvo knyga, kurią jis pats rašė.
Knygą įkvėpė leidėjas Billas Morrisas, su kuriuo susitikti skrisdamas Williamas Joyce'as ir parašė trumpą istoriją apie senyvą inteligentišką džentelmeną, visą gyvenimą atidavusį knygoms. Autorius prisimena: „Jis žinojo, kad tuoj mirs, visi tai žinojome. Man buvo liūdna, aš vykau su juo susitikti, taigi skrendant lėktuvu ši istorija tiesiog šovė man į galvą ir užrašiau, tai buvo dar 1999 m. Nuvykęs radau jį sergantį lovoje, kambaryje nebuvo jokių kitų baldų, tik lova ir aplink milijonai knygų. Perskaičiau jam tą istoriją, jis nieko nesakė, bet buvo patenkintas. Tik juokėsi iš pavadinimo, nes tai buvo žaidimas su jo vardu.“
Billas Morrisas buvo mažas žmogus, bet didžia širdimi. Tad anglakalbis autorius veikėjui parinko vardą Morris Lessmore (Less – angl. mažiau, more – angl. daugiau). Kadangi žodžių žaismus sunku taikliai išversti, o ir norisi išlaikyti sąsajas su „Oskarą“ gavusiu filmuku, lietuviškai veikėjas prisistato kaip Morisas Lesmuras.
Veikėjo išvaizdą įkvėpė nebyliojo kino aktorius Busteris Keatonas, dėvėjęs skrybėlaitę ir lazdelę. O štai uragano stichiją padiktavo knygos „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ siužetas bei paties autoriaus patirtas uraganas Ketrina (JAV, 2005 m.). Taigi, kūrinį įkvėpė viskas kartu – siautėjusi stichija, artimų žmonių netektys ir begalinė meilė knygoms.
Knyga vertinama ir dėl iliustracijų, kurias piešė pats Williamas Joyce'as kartu su dailininku Joe Bluhmu. Vaizdams kurti buvo naudojamos skirtingos animacijos technikos – tradicinis piešimas ranka, kompiuterinė grafika ir gamintos miniatiūros-maketai.
Giriamas teksto pateikimas ant netradicinio gelsvo fono, suteikiančio dar daugiau šilumos ir jaukumo. Spalvos čia svarbios kaip būdas perteikti mintį. Kūrinio pradžioje vykstantis uraganas ryškias spalvas paverčia pilkšvu koloritu. Ir tik Morisui Lesmurui atradus biblioteką – savo naujuosius namus – gyvenimas vėl tampa ryškus. Čia galima imti svarstyti, kas yra skaitantys žmonės ir kuo jie skiriasi nuo neskaitančiųjų. „Stebuklingos skraidančios Moriso Lesmuro knygos“ siūlo atsakymą: būtent literatūra suteikia žmonių gyvenimams spalvų.
Susižavėjusiems iliustracijomis būtina pažiūrėti ir trumpametražį animacinį filmą, kuris pelnė virš tuzino įvairiausių apdovanojimų, o 2011 m. – netgi „Oskarą“. Williamas Joyce'as didžiuodamasis pasakoja apie šį laimėjimą: „Tai buvo neapsakomai svarbus dalykas, nes kai paskaičiuoji – yra daugiau žmonių, kurie buvo kosmose, nei tų, kurie laimėjo „Oskarą“ už trumpametražį filmą. Taigi mes beveik nukeliavome į mėnulį! Juolab kai pagalvoji apie visus didžius žmones, kurie per visą gyvenimą taip ir negavo „Oskaro“...“ Animacinis filmukas nėra knygos pakaitalas, jis turiningai papildo istoriją, suteikdamas naujų emocinių niuansų. Fantastiškai pritaikyta muzika įrodo, kad žodžių čia net nereikia.
Dar vienas sprendimas, pavertęs kūrinį „Stebuklingos skraidančios Moriso Lesmuro knygos“ interaktyvia knyga ir pelnęs tiek skaitytojų, tiek žinovų įvertinimus – to paties pavadinimo programėlė planšetiniams kompiuteriams ir išmaniesiems telefonams. Programėlė siūlo pačiam pabūti Morisu Lesmuru. Skaitmeninio pasakojimo metu galima taisyti suplėšytas knygas, valdyti uraganą, mokytis groti pianinu, pasiklysti knygoje ir jos raidžių sūkuriuose. Tai smagus, interaktyvus būdas keliauti per knygos istoriją.
„Stebuklingos skraidančios Moriso Lesmuro knygos“ – tai šiltas kūrinys apie žmones, paskyrusius gyvenimą knygoms ir knygas, kurios už tai atsidėkoja. Knyga skirta visiems, nebijantiems turėti paveikslėlių knygą savo lentynoje. Ir, žinoma, tikintiems, kad mažiau yra daugiau.
