Ta proga kalbiname vaikų rašytoją, leidyklos ,,Terra Publica“ direktorę Danguolę Kandrotienę.
– Ar dažnai rašytojai susitinka su savo skaitytojais?
– Nežinau, kaip reikėtų vertinti žodį „dažnai“. Gal reikėtų klausti, ar pakankamai? Tada tikrai atsakyčiau, kad ne, nes daugelį žymių rašytojų mes vargiai atpažintume gatvėje. Geriau pažįstamos vietinės žvaigždės, žurnalistai, laidų vedėjai, aktoriai, kuriems knygos nėra duona. Klasikinę literatūrą kuriantys žmonės renkasi uždaresnį gyvenimo būdą. Nors būna ir išimčių.
– Kodėl taip yra? Ar rašytojai yra kuklūs žmonės? Gal nemėgsta savo skaitytojų?
Esu ir rašytoja, ir leidėja, todėl drąsiai galiu pasakyti, kad iš knygų honorarų Lietuvoje niekas negyvena.
– Tai ne kuklumas, tai arba tingėjimas, arba uždaras būdas, arba tiesiog galimybių neturėjimas. Esu ir rašytoja, ir leidėja, todėl drąsiai galiu pasakyti, kad iš knygų honorarų Lietuvoje niekas negyvena. Net ir patys populiariausi rašytojai turi kitus darbus: dėsto, rašo straipsnius, veda laidas ir pan. Todėl natūralu, kad susitikimams su skaitytojais jie turi mažai laiko. Kita dalis rašytojų, ypač vyresnės kartos, turi daugiau laisvo laiko ir mielai susitiktų su skaitytojais, tačiau neturi galimybių. Kainuoja kelionė iki susitikimo vietos, knygų transportavimas, o kiek parduosi knygų, niekada nežinai.
– Ar pakankama valstybės parama rašytojams ir skaitymui skatinti?
– Lėšų knygoms yra skiriama, tačiau jei norėtume matyti rašytojus knygynuose, o ne daržuose auginančius išgyventi skirtas bulves, reikėtų užtikrinti skaidrų pinigų skirstymą.
Šiuo metu lėšas skirsto Lietuvos kultūros taryba. Jei Kultūros ministerija, kuriai pavaldi ši įstaiga, atliktų paraiškų vertinimo, finansavimo auditą bent primityvaus skaičiavimo lygmeniu, paaiškėtų labai ,,smagių“ dalykų. Mano nuomone, ši įstaiga nusipelno ne tik Kultūros ministerijos, Konkurencijos tarnybos, bet ir teisėsaugos dėmesio.
– Šiais metais Lietuvos leidėjų asociacija skatina skaitymą ir susitikimus su rašytojais knygynų erdvėse. Kodėl būtent knygynai?
– Knygynai pasirinkti todėl, kad tai vieša, visiems prieinama ir aiški vieta. Yra ir daugiau renginių, tačiau labiausiai norėčiau akcentuoti knygynus. Užsukite į artimiausią, galbūt ten sutiksite savo mylimą autorių.
– Vakarų Europos šalių knygynuose teko matyti specialias erdves susitikimams su knygų kūrėjais. Galbūt tai galėtų išpopuliarėti ir Lietuvoje?
Tradicijos neatsiranda per dieną, o ir skaitytojai šiuo metu vargu ar yra pasirengę sumokėti kad ir simbolinį mokestį už renginį, kaip tai įprasta, sakykime, Italijoje.
– Galbūt, tiek knygynai, tiek leidėjai, o, manau, ir skaitytojai to tikrai norėtų. Tačiau tokios tradicijos neatsiranda per dieną, o ir skaitytojai šiuo metu vargu ar yra pasirengę sumokėti kad ir simbolinį mokestį už renginį, kaip tai įprasta, sakykime, Italijoje.
Aš manau, kad tokie susitikimai yra vertinga ir įdomi tradicija. Ypač tokių renginių stokoja mažesni miestai ir miesteliai.
– O kaip jūs bendraujate su savo skaitytojais?
– Vaikų rašytojams tai visiškai nesunku, nes jie laukiami kone kiekvienoje mokykloje. Tarkis, važiuok, bendrauk. Žinoma, jei tik turi tokių galimybių. Aktyvios mokyklos, vietos bendruomenės, kurios dalyvauja įvairiose skaitymo rėmimo programose, tarptautiniuose projektuose, gavusios finansavimą rašytojus dažnai kviečiasi ir už tam tikrą honorarą, tuomet ir kūrėjas yra patenkintas, ir skaitytojai gali tikėtis ilgesnių susitikimų.
Esu nutarusi, kad susitikimai su vaikais mokyklose šį pusmetį – mano kaip rašytojos ir leidėjos pareiga visuomenei.
Esu „Metų knygos vaikams 2014“ autorė, todėl mane dažnai kviečia į mokyklas. Esu nutarusi, kad susitikimai su vaikais mokyklose šį pusmetį – mano kaip rašytojos ir leidėjos pareiga visuomenei. Todėl nepaisant išlaidų, per mėnesį vidutiniškai dalyvauju 8 susitikimuose su vaikais.
Žadu pailsėti po gegužės, kai mokinukai išrūks atostogauti, tada ir vėl galėsiu rašyti.
– Ar paprasta suderinti rašytojos ir leidyklos direktorės pareigas?
– Tikrai ne! Tenka nemažai dirbti po darbo valandų. Kartą mano dešimtmetė dukra pasiguodė, kad pas kitus pradinukus važiuoju, o jos klasėje dar nebuvau, nors jau visi perskaitė knygą „Spintos istorijos“. Prižadėjau, kad būsiu ir jos klasėje. Netgi per savo gimtadienį esu vedusi renginį vienoje smagioje mokykloje. Vaikai dažnai klausia mano amžiaus, todėl netruko išsiaiškinti, kad tądien buvo mano gimimo diena, renginio pabaigoje mane su gimtadieniu sveikino daugiau nei 80 vaikų. Rašytojai tai tikriausiai smagiausias būdas švęsti gimtadienį.
– Ko klausia vaikai susitikimuose?
Klausia, kiek man metų, kokius honorarus leidėjai moka autoriams, bet ir surengia egzaminą: kiek knygoje yra puslapių, kiek personažų, net paprašo vietoje sukurti pasaką.
– Visko! Vaikai yra ir drąsūs, ir smalsūs. Ne tik klausia, kiek man metų, kokius honorarus leidėjai moka autoriams, bet ir surengia egzaminą: kiek knygoje yra puslapių, kiek personažų, net paprašo vietoje sukurti pasaką. Dažnai po renginio į glėbį sugriūna būrys vaikų, o pasirašyti tenka ne tik į knygas, bet ir į sąsiuvinius, pažymių knygeles.
– Ačiū už pokalbį.
Su rašytoja Danguole Kandrotiene skaitytojai galės pasimatyti gegužės 7 dieną 18 val. Kaune, knygyne „Vaga“, esančiame prekybos ir laisvalaikio centre „Mega“.
