Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rašytoja Jurga Žąsinaitė: apie tamsią palėpę, salą ežere ir knygas, panašias į plaštakes

Jurga Žąsinaitė
Asmeninio archyvo nuotr. / Jurga Žąsinaitė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jurga Žąsinaitė – rašytoja, humanitarinių mokslų daktarė, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja. Autorės literatūrologiniai ir grožiniai tekstai publikuojami įvairiuose mokslo ir kultūros leidiniuose. J.Žąsinaitė debiutavo 2008 m. apysaka „Akmeniniai Avondalio namai“. Naujausias autorės romanas „Azuritijos kardinolai“ pasakoja apie vienišos, savo tapatumo ieškančios moters patirtis, bevietiškumą, fizinę ir dvasinę motinystę, priverstinę ir pasirinktą tremtį. Susitikimas su autore Vilniaus knygų mugėje vyks vasario 25 dieną, šeštadienį, 19 val. drauge su Jurga Žąsinaite naujausią romaną „Azuritijos kardinolai“ pristatys Audinga Peluritytė-Tikuišienė ir Gintarė Adomaitytė.

– Miela Jurga, Jūsų tėviškė – Rubikiai netoli Anykščių. Ar stiprina, ar įkvepia rašyti, kurti ta slaptinga vieta?

– Užaugau didelėj, dar mano prosenelio ręstoj sodyboj prie pat Rubikių ežero. Tame name gyveno kelios kartos. Daug kas iš jų gyvenimų ir šiandien yra likę: smetoniniai kuparai, sviestmušės, verpimo rateliai, žarijomis kaitinamas lygintuvas, nebegrojantis patefonas. Visi dabar amžiauja tamsioj palėpėj. Joje vėjuotą dieną ar naktį girdėt, kaip ošia ežeras ‒ pagrindinis mano vaikystės personažas, dažnai personifikuotas ir mistifikuotas.

Niekada nebijojau vandens. Vasarą plaukdavau (kartais ir be valties) į atokiausias ežero salas (jų net 16), žiemą kulniuodavau ledu arba čiuoždavau slidėmis. Buvau įsikalusi sau į galvą, kad mane užauginęs ežeras nieko bloga man nepadarys. Šis įsitikinimas metams bėgant vis blėso. Dabar grįžus tėviškėn nebesu tokia drąsi ‒ viena nebeplaukiu, nekeliu kojos ant ledo. Matyt, būgstu, kad ežeras manęs gali neatpažinti. Taip pat ir mano sala. Nepatikėsit, vaikystėj turėjau savo salą! Tiksliau, maniau, kad ji priklausė tik man, nes žinojau, kaip sausuma į ją patekti. Vėliau paaiškėjo, kad tą kelią žinojo ir kiti, tik mažai kas ten lankėsi. Kalbu apie nuostabųjį Pertaką. Buvau jo gyventoja. Turėjau kitą, tik man žinomą vardą ‒ Perta Rutekė. Pertako saloj perskaičiau visas gražiausias vaikystės knygas: Astridos Lindgren „Brolius Liūtaširdžius“, „Pepę Ilgakojinę“, „Mes Varnų saloje“, „Mijo, mano Mijo“, Hanso Kristiano Anderseno, Ernesto Teodoro Amadėjaus Hofmano, Vilhelmo Haufo pasakas, Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“, Felikso Zalteno „Bembis. Bembio vaikai“ ir, žinoma, lietuvių ‒ Anzelmo Matučio, Kosto Kubilinsko, Vytautės Žilinskaitės, Janinos Degutytės kūrinius vaikams. Mėgau skaityti gamtoj, ten jausdavausi saugi, daug saugesnė nei, tarkime, mokykloj. Kadangi gyvenom vienkiemy, mažai su kuo bičiuliavausi. Buvau vienišė, bet dėl to nė kiek neliūdėjau.

Ar gimtos vietos įkvepia rašyti? Galbūt jų ilgesys.

Ar gimtos vietos įkvepia rašyti? Galbūt jų ilgesys. Rubikiai labai pasikeitę. Ežero pakrantės priklauso naujiems savininkams, taip pat ir manasis Pertakas. Perta Rutekė ten vietos neberastų. Neberandu ir Antano Vienuolio-Žukausko kuolo, prie kurio jis rišdavo savo laivę. Močiutė ne sykį rodė, kurioj vietoj jis buvo įsmeigtas. A.Žukauskas dažnai svečiuodavosi mano prosenelių namuose, labai mėgo Rubikių ežere žvejoti. Atsiveždavo ir savo sūnų Stasiuką, tik šiam žvejyba nerūpėjo, likdavo krante šėliot.

– O kad jau prakalbome apie tėviškę, tai ir apie artimiausius žmones reikia pakalbėti, apie visą giminę. Prisiminkit tuos žmones, kurie Jus ugdė, turėjo įtakos. Ar atsispindi jų portretai Jūsų knygose – „Akmeniniuose Avondalio namuose“ ir „Azuritijos kardinoluose“?

– Mane nuolat supo vyresnio amžiaus žmonės ‒ seneliai, jų bičiuliai, dėdės, tetos. Pirmoji mokytoja ‒ močiutė. Iš jos perėmiau meilę knygai, dainai, teatrui (pati dainavo ir vaidino). Dar turiu paminėti savo dėdę ‒ keistuolį kaimo filosofą, įsitikinimais ir gyvenimo būdu labai panašų į Vinco Krėvės Lapiną. Taip pat kauniškę tetą, kas mėnesį dovanojusią man knygas, pasakojusią apie prieškario Kauną, ten ūžusį kultūrinį gyvenimą. Atsimenu, kaip ji veždavosi mane į muziejus, teatrus, iš Rubikių į Anykščius dardėdavom siauruku, o iš ten ‒ autobusu į Kauną.

Labai laukdavau ir Rimanto Vanago, artimo šeimos bičiulio, tuomet mūsų krašte jau žinomo poeto, „Moksleivio“ vyriausiojo redaktoriaus, uolaus žvejo, šmaikštaus pasakoriaus.

Ilgai galėčiau pasakoti apie tėvo giminę, apie jį patį. Trijų mėnesių su šeima buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą, Pimijos kaimą. Jo tėvą (mano senelį) nuteisė myriop, ilgus metus kalėjo lagery. Sulaukė amnestijos, 1959 m. grįžo Lietuvon į sugriautus namus. Mano tėvas beveik nemokėjo lietuviškai, sunkiai pritapo mokykloj. Bet buvo užsispyręs, pasivijo. Užsimojo studijuoti mediciną. Įstojo į Kauno medicinos institutą. Būtų įgijęs pediatro specialybę, tačiau kažkam užkliuvo sibirietiška jo praeitis. Vėliau neakivaizdžiai studijavo tuometinėje Žemės ūkio akademijoje. Bet iki to laiko dar buvo paskelbtas dezertyru, nes savo noru pasitraukė iš tarnybos sovietinėje kariuomenėje. Norėjo tarnauti ir žaisti krepšinį. Savo krašte buvo žinomas kaip perspektyvus krepšininkas. Be jokios rekomendacijos, be tikslaus adreso išvyko į Lvovą prašytis priimamas į ASK komandą. Lvove buvo sugautas ir nuvežtas pas karinį prokurorą, iš kurio sužinojo, kad Anykščių tarybinės teisėtvarkos atstovai paskelbė sąjunginę Juozo Žąsino paiešką. Tąsyk jam pasisekė, išgelbėjo ASK komandos treneris, prisiėmęs atsakomybę už itin perspektyvų žaidėją.

Įdomios tėvo mamos, užaugusios Amerikoje, jos brolių ‒ partizaninio karo vadų istorijos, bet gal šįsyk nebepasakosiu. Džiaugiuosi, kad turiu kuo didžiuotis, turiu ką mylėti. Kai ką iš tų mylimųjų pasivadinu ir į savo kūrinius. Tiesa, nedrąsiai. Jaučiu, kad jų vinklios istorijos gali nepaklusti mano, dar neįgudusios pasakotojos, gebėjimams.

Leidyklos nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos nuotr./Knygos viršelis

– Koks vaikas buvo ta Jurga Žąsinaitė ir kas liko joje iš vaikystės? Kaip nutiko, kad pasirinkote filologijos studijas? Ar Jūs – humanitarinių mokslų daktarė – jaučiatės nutolusi nuo savo vaikystės norų?

Buvau obuolių ir knygų graužikė. Iš miesto atkakę pusbroliai juokdavosi, kad tokiam užkampy daugiau nieko ir neveiksi.

– Buvau obuolių ir knygų graužikė. Iš miesto atkakę pusbroliai juokdavosi, kad tokiam užkampy daugiau nieko ir neveiksi.

Buvau nepataisoma melagė. Galvoje knibždėte knibždėjo aibė keisčiausių istorijų. Mokėjau jas tikroviškai papasakoti, mano vaikiškais melais daug kas tikėjo. Kiek vėliau savo melams radau pateisinimą: „Aš žinojau, kad sakau neteisybę, kad fantazuoju ir meluoju, bet man buvo vis viena, nes tiesa buvo beviltiška ir blanki, ir tik svajos pojūtis ir jos atšvaitas, buvo tikrasis gyvenimas.“ (Erich Maria Remarque)

Filologijos studijas pasirinkau neatsitiktinai. Gana anksti supratau, kad mane domina humanitariniai mokslai. Norėjau studijuoti kalbas ir literatūrą, dar labai traukė istorija. Kaip tik todėl nusprendžiau tyrinėti senąją literatūrą.

Vaikystėj nenumaniau, kokiais keliais keliausiu. Tiesą sakant, apskritai nenorėjau niekur keliauti. Troškau liktPertako saloj. Gimiau tą pačią lapkričio dieną, kaip ir mano mylimiausia autorė Astrida Lindgren, svajojau rašyti tokias pat nuostabias knygas. Sunku šiandien pasakyti, ar tos vaikiškos svajos pildosi, ar labai nuo jų nutolau. Tačiau Perta Rutekė ir Jurga Žąsinaitė vis dar turi kai ką bendra ‒ graužia obuolius ir skaito knygas.

– O dabar jau laikas kalbėti apie abi Jūsų knygas. Prisiminkime „Akmeninius Avondalio namus“ – pasakojimą apie darnią, bet ir keistą, žemiškajame pasaulyje nepritampančią šeimą. Tokią lyg baladę, lyg sakmę... Ar knygai pasirodžius pasijutote suprasta, skaitoma?

– Apysaka „Akmeniniai Avondalio namai“ buvo tyliai skaitoma. Kai kam tas sakmiškas kūrinys labai patiko, kiti jo nesuprato. Tai buvo mano debiutinė knyga, nežinomos, tuomet ne Lietuvoj gyvenusios autorės kūrinys apie švarių akmenukų rinkimą kvaitulingai besisukančioje gyvenimo karuselėje, apie „atbijotą“ žaidimą neišlaukus pabaigos, apie ieškojimą savojo laiko ir vieną iš tūkstančio kelių atgal, tuokart į akmeninius namus... Knyga-plaštakė, niekieno nepagauta, niekur nenutūpusi, Jūsų, miela Gintare, gražiu žodžiu palydėta. Gal tokių skraiduolių irgi reikia?

– Kaip į pasaulį keliavo „Azuritijos kardinolai“? Net neabejoju, kad svarbi buvo Jūsų vertėjos patirtis Airijoje. Bet juk ne tik? Man regis, knygą rašėte ilgokai...

– „Azuritijos kardinolus“ rašiau visą dešimtmetį. Į tą laiką įsiterpė doktorantūros studijos, moksliniai tyrimai, vaikų auginimas. Išties romaną pradėjau dar Airijoje. Grįžus į Lietuvą rašymas nutrūko. Ėmiau publikuoti straipsnius „Šiaurės Atėnuose“. Po to susitelkiau ties disertacijos rašymu. Sėdėjau Varšuvos, Minsko, Gardino bibliotekose, archyvuose. Po to iš ilgesio ar nuobodžio prisiminiau nebaigtą darbą. Apgynusi disertaciją, vėl prie jo prisėdau.

Mane visad domino namus palikusio (nesvarbu, savo ar ne savo noru) žmogaus jausena, laikysena, jo gebėjimas ar negebėjimas pritapti svetur.

Mane visad domino namus palikusio (nesvarbu, savo ar ne savo noru) žmogaus jausena, laikysena, jo gebėjimas ar negebėjimas pritapti svetur. Man pačiai ne sykį teko išeiti iš gimtų namų, ieškotis naujų, juose kurtis. Iš Rubikių nueita gana toli: kelias vedė per Anykščius, Vilnių, suko į Maskvą, Dubliną, Veksfordą, vėl atgal, bet ne į pačią pradžią. Bijau, kad niekad ten nebenuves.

Savo naujajam romane ieškau laike nutrūkusių gijų tarp XX a. išgyventos tremties ir nūdienos išeiviško gyvenimo patirčių. Šiandien dažnai girdžiu sinonimiškai vartojamus žodžius: emigrantas, kosmopolitas, išeivis, tremtinys, dipukas. Tai kelia man nuostabą, mėginu atsakyti, kodėl šie skirtingos konotacijos žodžiai įrašomi į tos pačios reikšmės lauką.

Daug kas klausia, kas ta Azuritija, kodėl toks vietovės pavadinimas, ar jis turi kokią paslėptą reikšmę. Azuritija ‒ kiekvienam romano veikėjui svetimas kraštas, jo pavadinimas sudarytas iš konkrečias vietoves simbolizuojančių pirmųjų raidžių. Tarkime, A ‒ Angaros ar Acherono upė, Airija, Anglija, akvariumas; Z ‒ Zimos miestas, drykstantis pietryčių Sibire, netoli Angaros, Lenos ir Žemutinės Tunguskos baseinų, pro Zimos miestą eina Transsibiro geležinkelis, vadintas Didžiuoju Sibiro keliu, juo atriedėjo tūkstančiai tremtinių; U ‒ Uhanas (miestas rytinėje Kinijoje); R ‒ Rysai, Aukštųjų Tatrų kalnas ir pan. Be kita ko, tekste Azuritija tampa ir bendriniu žodžiu, pavyzdžiui: „Kiek šiapus ir anapus azuritijų? Sibės vagonas irgi ten rieda. Kone kiekvieną naktį ji tos vietos vardą skiemenuoja.“

– Kokie jausmai lanko Jus, belaukiančią antrosios knygos? Ir... gal skaitytojams jau laukti trečiosios Jurgos Žąsinaitės knygos?

– Kaip ir kiekvienas autorius, noriu, kad mano knyga būtų skaitoma, aptariama, vertinama. Juokingai skamba kai kurių rašančiųjų ištaros, kad kritika, atsiliepimai jiems nėra svarbūs. Kam tuomet leisti knygas? Dėl narciziško pasipuikavimo?

O apie trečią knygą dar, manau, anksti kalbėti, palauksiu, kol kur nors nutūps antroji.

– Ir dar kelis žodžius apie Gardiną – Jus pasišaukusį miestą. Būtent XVIII amžiaus Gardinui skyrėte savo disertaciją. Kodėl man atrodo, kad disertacija gali sulaukti palydovo – meninio teksto?

– Gardino tekstus atradau rašydama magistro darbą apie lietuvių didaktinės prozos ištakas. Sužavėjo antrąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine tituluotas miestas, amžininkų lygintas su klestinčiais XVIII a. Vakarų Europos centrais, taip pat Gardino seniūnas, aktyvus reformatorius Antanas Tyzenhauzas (amžininkų vadintas Petru Didžiuoju), savitas kultūros formas brandinusi įvairiatautė miestietija, pilietinę ir patriotinę savimonę budinę LDK pasiuntiniai 1793 m. Gardino Seime. Buvau užsidegusi tuos tekstus skaityti, tirti, tačiauapgynusi magistro darbą, nusprendžiau save išbandyti kitur. Tame pačiame Vilniaus universitete neakivaizdiniu būdu pradėjau studijuoti anglų kalbą. Studijų nebaigiau, nes, gavusi pasiūlymą padirbėti vertėja nedideliame Airijos miestelyje, nedvejodama sutikau ir keleriems metams apsigyvenau prie ramios Airijos jūros. Gardino nepamiršau. Matyt, jo pašaukta 2008 m. grįžau į Lietuvių literatūros katedrą.

Jau esu prisipažinusi, kad dėl Gardino padariau tikrai ne viską, ką buvau užsimojusi. Stažuodamasi Minsko, Varšuvos universitetuose, darbuodamasi Gardino archyve surinkau labai daug medžiagos, kurios nemenka dalis liko į disertaciją neįtrauktuose užrašuose. Toji dalis kaip gyvas priekaištas neleidžia pajusti atodūsio, kuris jaučiamas pabaigus svarbų darbą. Daug kas dar liko nepasakyta, neįvertinta, daug kam dar būtinas tęsinys. Tos medžiagos užtektų ir meniniam tekstui sukurti, tik neramina klausimas, ar pajėgsiu tai, ką sukaupiau, suvaldyti, ar istorija netaps pagrindiniu pasakotoju ‒ to bijau labiausiai.

– Pradėjome šį pokalbį nuo žmonių, kurie Jus ugdė. O pabaigai... Gal kelis žodžius apie žmones, kuriuos ugdote Jūs? Apie šeimą, apie jaunąją filologų kartą, apie tuos, kuriuos įsivaizduojate savo knygų skaitytojais.

– Būdama mokinė, studentė galvodavau, kaip paprasta mokyti kitus, juk mokytojo žodžiu, net jei jis ir ne visai teisingas, niekas neabejoja. Dabar viskas atrodo kiek kitaip ‒ supranti esąs atsakingas ne tik už tai, ką sakai, bet ir kaip sakai. Nuoširdumas, atidumas, pagarba jaunam žmogui, vaikui yra labai svarbūs. Tikiu, kad šie dalykai svarbūs ir bet kuriam skaitytojui. Kaip tik todėl didelį dėmesį savo tekstuose skiriu kalbai, manau, kad tik gebant tinkamai ja naudotis, įmanu ugdyti skaitytoją.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą