40-metis Oksfordo universiteto istorijos mokslų daktaras Yuvalis Harari parašė provokuojančią civilizacijos istoriją, patiektą su eretiško mąstymo ir netikėtų faktų pagardais. Jo „Sapiens“ kvestionuoja didįjį mūsų pasaulio istorijos naratyvą, o akrobatiniai intelekto ir logikos kūlvirsčiai tiesiog gniaužia kvapą.
Susipažinkite su trumpa knygos ištrauka.
Pažink save
Jeigu laimės pamatas yra malonūs pojūčiai, vadinasi, norėdami būti laimingi turime perorganizuoti savo biocheminę sistemą. Jeigu laimę suteikia gyvenimo prasmės pojūtis, siekdami jos turėtume gudriau save apgaudinėti. Ar įmanoma trečia alternatyva?
Abu ką tik paminėtus požiūrius sieja prielaida, kad laimė yra tam tikras subjektyvus pojūtis (malonumo arba prasmės) ir kad norint įvertinti žmogaus laimės lygį tereikia paklausti, kaip jis jaučiasi. Daugumai mūsų tai atrodo visiškai logiška, nes vyraujanti mūsų amžiaus religija yra liberalizmas. Liberalizmas subjektyvius individų jausmus laiko šventais. Žvelgia į juos kaip į aukščiausią autoritetą. Tai, kas gera ir bloga, kas gražu ir kas bjauru, ką reikia ir ko nereikia daryti, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų jausmų.
Liberali politika paremta idėja, kad rinkėjai geriausiai žino, kas ir kaip turi valdyti šalį, ir kad nereikia jokio despoto, kuris aiškintų, kas mums yra gerai. Liberali ekonomika yra grįsta idėja, kad klientas visada teisus. Liberalus menas skelbia, jog grožis glūdi žiūrovo akyse. Liberalių mokyklų ir universitetų mokiniai bei studentai yra mokomi mąstyti savo galva. Reklamos ragina mus „Imk ir padaryk!“ (Just do it!). Veiksmo filmai, spektakliai, muilo operos, romanai ir lengvai galvon įstringančios popstiliaus dainos be paliovos perša mums liberalizmo filosofiją: „Būk ištikimas sau“ (Be true to yourself), „Klausyk savęs“ (Listen to yourself), „Eik, kur liepia širdis“ (Follow your heart). Jeanas Jacquesas Rousseau suteikė šiam požiūriui klasikinę išraišką: „Jeigu jaučiu, kad kas nors yra gerai, – tai yra gerai. Jeigu jaučiu, kad kas nors yra blogai, – tai yra blogai.“
Dauguma religijų ir ideologijų visais istorijos tarpsniais teigė, kad egzistuoja objektyvūs gėrio, grožio ir reiškinių matai. Jos su įtarimu žvelgė į paprasto asmens jausmus ir tai, kam jis teikė pirmenybę.
Žmonės, kurie nuo pat ankstyvos vaikystės buvo penimi tokiais šūkiais, yra linkę manyti, kad laimė yra subjektyvus jausmas ir kad kiekvienas individas geriausiai žino, laimingas jis ar ne. Vis dėlto toks požiūris būdingas tik liberalizmui. Dauguma religijų ir ideologijų visais istorijos tarpsniais teigė, kad egzistuoja objektyvūs gėrio, grožio ir reiškinių matai. Jos su įtarimu žvelgė į paprasto asmens jausmus ir tai, kam jis teikė pirmenybę. Piligrimus prie Apolono šventyklos Delfuose pasveikindavo užrašas: „Pažink save!“ Netiesiogiai šis užrašas sakė, kad vidutinis asmuo nepažįsta tikrojo savo aš, todėl nesuvokia, kas tai – tikra laimė. Freudas tikriausiai būtų tam pritaręs. (1)
Šio teiginio nebūtų ginčiję ir krikščionių teologai. Apaštalas Paulius ir šv. Augustinas kuo puikiausiai žinojo, kad dauguma žmonių mieliau sutiktų lytiškai santykiauti, o ne melstis Dievui. Ar tai rodo, kad lytiniai santykiai yra laimės raktas? Ne. Šis faktas viso labo reiškia, kad žmonija iš prigimties yra nuodėminga ir kad žmonės lengvai pasiduoda Šėtono gundymams. Krikščionių požiūriu, daugumos žmonių padėtis labai panaši į narkomanų, priklausomų nuo heroino. Įsivaizduokime, kas būtų, jei psichologai imtųsi laimės tyrinėjimų tarp narkomanų. Apklausus tiriamuosius paaiškėtų, kad visi iki vieno pareiškė, jog laimingi jaučiasi tik susistūmę dozę. Negi psichologai puls rašyti straipsnį, skelbiantį, kad heroinas yra laimės raktas?
Idėja apie jausmų nepatikimumą būdinga ne tik krikščionybei. Bent jau dėl jausmų vertės bendrų taškų su apaštalu Pauliumi ir šv. Augustinu atrastų net Darwinas ir Dawkinsas. Pagal savanaudiško geno teoriją, natūralioji atranka verčia žmones ir kitus organizmus rinktis tai, kas naudinga jų genų reprodukcijai, net jei tai neigiamai paveiktų juos kaip individus. Dauguma vyrų visą gyvenimą sunkiai pluša, jaudindamiesi, varžydamiesi ir kovodami, užuot mėgavęsi tylia palaima, nes jų DNR manipuliuoja jais siekdama savanaudiškų tikslų. DNR – visai kaip Šėtonas – pasitelkia trumpalaikius malonumus, kad sugundytų žmones ir paspaustų juos sau po padu.
Dėl to dauguma religijų ir filosofijų į laimę žvelgia visiškai kitaip nei liberalizmas. (2) Itin įdomi yra budizmo pozicija. Laimės klausimas budizmui tikriausiai yra svarbesnis nei bet kuriam kitam žmonių išplėtotam tikėjimui. Du su puse tūkstančio metų budizmas sistemingai tyrė laimės esmę ir priežastis – būtent todėl mokslininkų bendruomenė ima vis labiau domėtis šios tradicijos filosofija ir meditacinėmis praktikomis.
Anot budizmo, bėda ta, kad tie mūsų pojūčiai tėra trumpalaikiai virpesiai ir kaip vandenyno bangos kinta kiekvieną akimirką.
Budizmui būdinga esminė biologinio požiūrio įžvalga, sakanti, jog laimę sukelia žmogaus kūne vykstantys procesai, o ne išorinio pasaulio įvykiai. Tačiau, pradėjęs nuo tos pačios įžvalgos, budizmas prieina visiškai kitokias išvadas.
Pagal budizmą, dauguma žmonių laimę tapatina su maloniais, o kančią – su nemaloniais pojūčiais. Dėl tos priežasties jie savo pojūčiams teikia didžiulę reikšmę, trokšta patirti vis daugiau malonumų ir išvengti skausmo. Kad ir ką darytume savo gyvenime – kasytumės koją, muistytumės kėdėje ar kovotume pasaulinius karus, – šitaip mes viso labo bandome patirti malonių pojūčių.
Anot budizmo, bėda ta, kad tie mūsų pojūčiai tėra trumpalaikiai virpesiai ir kaip vandenyno bangos kinta kiekvieną akimirką. Jeigu prieš penkias minutes jaučiausi džiaugsmingas ir ryžtingas, dabar šių jausmų neliko ir apniko liūdesys bei nusiminimas. Norėdamas patirti malonius jausmus, turiu nuolatos jų vaikytis ir ginti šalin nemalonius pojūčius. Net jei ir pavyktų, kiekvieną akimirką tenka viską pradėti iš naujo, o už šį vargą negaunu jokio ilgalaikio atpildo.
Kodėl mes taip atkakliai siekiame tokio laikino gėrio? Kodėl tiek daug stengiamės vaikydamiesi to, kas išnyksta vos tik pasirodęs? Budizmas teigia, kad kentėti mus visų pirma verčia ne skausmo, liūdesio, net ne beprasmybės pojūtis. Svarbiausia kančios priežastis yra šis nesibaigiantis ir betikslis efemeriškų jausmų vaikymasis, nuolatos laikantis mus įtampos, nerimo ir nepasitenkinimo gniaužtuose. Vaikydamasis trumpalaikių pojūčių protas niekad nepasitenkina. Jis iki galo nepatenkintas net jausdamas malonumą, nes bijo, kad šis pojūtis netrukus gali baigtis, be to, trokšta, kad jis išliktų ir stiprėtų.
Nuo kančios žmonės išsivaduoja ne patirdami vienokį ar kitokį trumpalaikį malonumą, o suvokę nepastovią visų pojūčių prigimtį ir liovęsi jų geisti. Toks ir yra budistinių meditacijos praktikų tikslas. Medituojantis asmuo turėtų atidžiai stebėti savo protą ir kūną, sekti nepaliaujamai kylančius ir išsisklaidančius jausmus bei įsisąmoninti, kaip beprasmiška yra jų vaikytis. Galiausiai nustojęs paskui juos bėgti protas visiškai atsipalaiduoja, tampa aiškus ir patenkintas. Įvairiausi jausmai – džiaugsmas, pyktis, nuobodulys, geismas – ir toliau kyla bei slūgsta, tačiau nustoję geisti konkrečių jausmų galite priimti juos tokius, kokie jie yra. Užuot fantazavę, kas jums galėtų nutikti, gyvenate šia akimirka.
Tuomet patiriama tokia intensyvi ramybė, kad ją vargiai pajėgs įsivaizduoti tie, kurie savo gyvenimą leidžia pašėlusiai vaikydamiesi malonių pojūčių. Pastarieji primena žmogų, dešimtmečiais stovintį jūros pakrantėje ir bandantį įsitverti „gerų“ bangų ir apsaugoti jas nuo sudužimo, tuo pat metu – stumti šalin bangas, kurios jam atrodo „blogos“. Diena iš dienos šis žmogus stypso pajūryje ir niekais švaisto energiją bergždžiu užsiėmimu. Galiausiai jis atsisėda ant smėlio ir tiesiog leidžia bangoms savaime kilti ir slūgti. Kokia ramybė!
Ši idėja tokia svetima šiuolaikinei liberaliai kultūrai, kad, susidūrę su budistinėmis įžvalgomis, vakarietiški Naujojo Amžiaus judėjimai išvertė jas į liberalizmo kalbą apversdami jas aukštyn kojomis. Naujojo Amžiaus mokymai dažnai tvirtina: „Laimė nepriklauso nuo išorės sąlygų. Ji priklauso tik nuo to, ką jaučiame viduje. Žmonės turėtų liautis vaikęsi išorinių laimėjimų, tokių kaip turtas ar padėtis visuomenėje, ir verčiau susijungti su savo vidiniais jausmais.“ Ar trumpiau: „Laimė prasideda viduje.“ Šie teiginiai tiksliai atitinka biologų požiūrį, bet yra visiška priešingybė to, ką sakė Buda.
Buda būtų sutikęs su šiuolaikine biologija ir Naujojo Amžiaus judėjimais, skelbiančiais, kad laimė nepriklauso nuo išorės sąlygų. Tačiau daug svarbesnė ir gilesnė jo įžvalga sako, kad tikra laimė yra nepriklausoma ir nuo vidinių jausmų. Tiesa ta, kad kuo daugiau reikšmės suteiksime savo jausmams, tuo labiau jų trokšime – vadinasi, tuo stipriau kentėsime. O Buda rekomendavo atsisakyti ne tik išorinių pasiekimų, bet ir vidinių pojūčių vaikymosi.
Apibendrinkime, ką aptarėme. Subjektyviosios gerovės klausimynai tapatina gerovę su subjektyviais jausmais, o laimės siekį – su konkrečių emocinių būsenų siekiu. Didelė dalis tradicinių filosofijų ir religijų, kaip antai budizmas, laikosi visiškai kitokios nuomonės: laimės raktas yra pažinti tiesą apie save – suprasti, kas iš tikrųjų esame. Dauguma žmonių klaidingai tapatinasi su savo jausmais, mintimis, pomėgiais ir antipatijomis. Supykę jie mano: „Esu piktas. Tai mano pyktis.“ Dėl to praleidžia gyvenimą bėgdami nuo vienų jausmų ir kabindamiesi į kitus: jie niekada neįsisąmonina, kad jie nėra tie jausmai ir kad galvotrūkčiais vydamiesi tam tikrus jausmus pasmerkia save kančiai.
Galbūt svarbiausias dalykas – ar žmonės yra suvokę tiesą apie save. Kokių turime įrodymų, kad nūdien žmonės šią tiesą suvokia bent kiek geriau už senovės rankiotojus ar viduramžių valstiečius?
Jei tai yra tiesa, tuomet visai gali būti, kad mūsų laimės istorijos supratimas yra klaidingas. Galbūt nėra taip svarbu išpildyti lūkesčius ir mėgautis maloniais pojūčiais. Galbūt svarbiausias dalykas – ar žmonės yra suvokę tiesą apie save. Kokių turime įrodymų, kad nūdien žmonės šią tiesą suvokia bent kiek geriau už senovės rankiotojus ar viduramžių valstiečius?
Mokslininkai laimės istoriją ėmė tyrinėti vos prieš keletą metų, todėl vis dar formuluojame pradines hipotezes ir dairomės tinkamų tyrimų metodų. Akivaizdu, kad kol kas dar per anksti priimti griežtas išvadas ir baigti vos prasidėjusią polemiką. Išties svarbu susipažinti su pačiais įvairiausiais požiūriais ir užduoti tinkamus klausimus...
Dauguma istorijos knygų koncentruojasi į didžiųjų mąstytojų idėjas, karžygių drąsą, šventųjų geraširdiškumą ir menininkų kūrybingumą. Jos mums išsamiai papasakos, kaip formavosi socialinės struktūros, kaip kilo ir žlugo imperijos, kaip buvo atrastos ir paplito technologijos. Deja, jos mums nieko neatskleis apie tai, kaip visi šie dalykai paveikė individų laimę ir kančią. Tai yra didžiausia istorijos spraga. Pats laikas pradėti ją pildyti.
(1) Paradoksalu tai, kad, psichologiniams subjektyviosios gerovės tyrimams pasitikint žmonių gebėjimu teisingai įvertinti savo laimę, esminė psichoterapijos nuostata teigia, kad žmonės išties nepažįsta savęs ir dėl to jiems kartais reikalinga pagalba profesionalo, kuris padėtų išsivaduoti nuo pražūtingų elgsenos modelių. (Aut. past.)
(2) D. M. McMahon, The Pursuit of Happiness: A History from the Greeks to the Present (London: Allen Lane, 2006).
Yuval Noah Harari. Sapiens. Glausta žmonijos istorija. Iš anglų k. vertė Tadas Juras. K.: Kitos knygos, 2016.
