40-metis Oksfordo universiteto istorijos mokslų daktaras Yuvalis Harari parašė provokuojančią civilizacijos istoriją, patiektą su eretiško mąstymo ir netikėtų faktų pagardais. Jo „Sapiens“ kvestionuoja didįjį mūsų pasaulio istorijos naratyvą, o akrobatiniai intelekto ir logikos kūlvirsčiai tiesiog gniaužia kvapą.
Susipažinkite su trumpa knygos ištrauka.
Laisvosios rinkos kultas
Kapitalas ir politika taip stipriai veikia vienas kitą, kad jų santykius karštai aptarinėja tiek ekonomistai, tiek politikai, tiek paprasti žmonės. Aistringi kapitalistai dažniausiai įrodinėja, kad kapitalas turėtų laisvai daryti įtaką politikai, bet politika niekaip neturėtų veikti kapitalo. Pasak jų, kai vyriausybės kišasi į rinką, politiniai interesai priverčia jas investuoti neišmintingai, o tai sulėtina augimą. Pavyzdžiui, vyriausybė gali stipriai apmokestinti pramonininkus, o surinktus pinigus panaudoti dosnioms bedarbio pašalpoms, kas, savaime aišku, patiktų rinkėjams. Tačiau daugelis verslininkų mano, kad visiems būtų geriau, jei vyriausybė neatimtų iš jų tų pinigų. Jie juos esą panaudotų naujoms gamykloms statyti, o naujai atidarytos gamyklos suteiktų bedarbiams darbo.
Šiuo požiūriu, išmintingiausia ekonominė strategija – nušalinti politiką nuo ekonomikos, iki minimumo sumažinti mokesčius bei vyriausybės regulas ir leisti rinkos jėgoms pačioms rinktis kryptį. Politinių varžtų nesukaustyti privatūs investuotojai pinigus investuos ten, kur gali gauti didžiausią pelną; dėl to sparčiausią ekonominį augimą – kuris duos naudos visiems: ir pramonininkams, ir darbininkams, – vyriausybė gali užtikrinti kiek įmanoma mažiau kišdama savo trigrašį. Ši laisvosios rinkos doktrina šiandien yra pati populiariausia ir įtakingiausia kapitalizmo religijos atmaina. Patys entuziastingiausi laisvosios rinkos šalininkai karinius vyriausybių nuotykius užsienyje kritikuoja su tokiu pat užsidegimu kaip labdaros programas namuose. Jie vyriausybėms pataria lygiai tą patį, ką ir dzeno meistrai naujai įšventintiems mokiniams: nedaryk visiškai nieko.
Patys entuziastingiausi laisvosios rinkos šalininkai karinius vyriausybių nuotykius užsienyje kritikuoja su tokiu pat užsidegimu kaip labdaros programas namuose. Jie vyriausybėms pataria lygiai tą patį, ką ir dzeno meistrai naujai įšventintiems mokiniams: nedaryk visiškai nieko.
Tačiau kraštutinis tikėjimas laisvąja rinka yra toks pat naivus kaip tikėjimas Kalėdų Seneliu. Rinka tiesiog negali egzistuoti be politinių jėgų įtakos. Pats svarbiausias ekonominis išteklius yra pasitikėjimas ateitimi, bet į jį nuolatos kėsinasi vagys ir šarlatanai. Pačios rinkos nepajėgios apsiginti nuo sukčiavimo, vagysčių ir smurto. Būtent politinėms sistemoms priklauso užtikrinti pasitikėjimą persekiojant sukčius, kuriant ir išlaikant policijos pajėgas, teismus ir kalėjimus – institucijas, kurios įtvirtina įstatymo galią. Kuomet karaliai nebesugeba atlikti savo darbo, pasitikėjimo nelieka, sumažėja kreditų ir prasideda ekonominis sąstingis. Tokią pamoką mus 1719 m. išmokė „Misisipės burbulas“, o visi, spėję ją užmiršti, 2007 m. turėjo progą ją prisiminti per JAV gyvenamųjų namų statybos burbulą ir po jo ištikusią kredito krizę bei ekonominį nuosmukį.
Egzistuoja dar viena esminė priežastis, dėl kurios yra pavojinga suteikti rinkoms visišką ir neribotą laisvę. Adamas Smithas mokė, kad klestėti siekiantis batsiuvys už perteklines lėšas turėtų pasamdyti naujų pagalbininkų. Iš to mes darome išvadą, kad šis savanaudiškas troškimas daugiau uždirbti yra naudingas visiems, kadangi pelnas yra naudojamas gamybai plėsti ir naujiems darbuotojams samdyti.
Tačiau kas nutinka, jeigu godus batsiuvys sugalvoja pasididinti pelną mažiau mokėdamas darbuotojams ir ilgindamas jų darbo valandas? Įprastas atsakymas toks: laisvoji rinka savaime apsaugos darbuotojus. Jeigu mūsų batsiuvys moka per mažai ir reikalauja per daug, geriausi darbuotojai pasakys jam „viso gero“ ir išeis dirbti pas jo konkurentus. Despotiškas batsiuvys liks su pačiais blogiausiais darbuotojais arba apskritai – be jų. Taigi turės keisti savo požiūrį arba uždaryti verslą. Blaivus savanaudiškumas savaime vers jį su darbuotojais elgtis tinkamai.
Teoriškai darbuotojai yra saugūs, tartum būtų su neperšaunamąja liemene, tačiau praktikoje kulkos nesunkiai susminga į kūną. Visiškai laisvoje, tai yra karalių ir šventikų neprižiūrimoje, rinkoje godūs kapitalistai gali sukurti monopolį arba slapčia susimokyti prieš darbo jėgą. Jeigu viena bendrovė užvaldytų visus šalies batų fabrikus, arba visi fabrikų savininkai susitartų vienu metu sumažinti atlyginimą, darbininkai nebegalėtų apsisaugoti keisdami darbo vietą.
Dar blogesnis scenarijus, kai godūs darbdaviai suvaržo darbuotojų judėjimo laisvę priversdami eiti baudžiavą už skolas ar paversdami juos vergais. Viduramžių pabaigoje krikščioniškoje Europoje vergija bemaž neegzistavo. Naujųjų laikų pradžioje europietiškasis kapitalizmas augo koja kojon su transatlantine prekyba vergais. Už šią pragaištį visų pirma buvo atsakingos nevaržomos rinkos jėgos, o ne tironiški karaliai ar rasistinė ideologija.
Užkariavę Ameriką, europiečiai atidarė aukso ir sidabro kasyklas, įkūrė cukraus, tabako ir medvilnės plantacijas. Šios kasyklos ir plantacijos tapo pagrindiniu Amerikos produkcijos ir eksporto ramsčiu. Ypač didžiulė buvo cukranendrių plantacijų reikšmė. Cukrus Europoje viduramžiais buvo reta prabanga. Jį akiplėšiškomis kainomis įveždavo iš Vidurio Rytų ir taupiai naudodavo kaip slaptą skanėstų ir įvairiausių medicininių užpilų ingredientą. Kai Amerikoje buvo užsodintos didžiulės cukranendrių plantacijos, į Europą ėmė plaukti vis didesni cukraus kroviniai. Cukraus kaina krito ir Europa tapo nepasotinama smaliže. Įmonininkai šį europiečių poreikį tenkino gamindami milžiniškus kiekius saldėsių: pyragus, sausainius, šokoladą, saldainius ir saldinamus gėrimus, tokius kaip kakava, kava ir arbata. Vidutiniško europiečio cukraus suvartojimas per metus beveik nuo nulio XVII a. pradžioje šoktelėjo iki maždaug aštuonių kilogramų XIX a. pradžioje.
Tačiau cukranendrėms auginti ir cukraus gavybai plėtoti reikėjo daug darbo jėgos. Tik nedaugelis norėjo ilgas darbo valandas plušti maliarija apkrėstuose cukranendrių laukuose po kaitria atogrąžų saule. Samdomų darbininkų pagaminta prekė tikrai būtų kainavusi daugiau, nei tiko masiniam vartojimui. Į rinkos jėgas jautriai reaguojantys plantacijų savininkai iš Europos, trokštantys pelno ir ekonominio augimo, perėjo prie vergų darbo jėgos.
Nuo XVI iki XIX a. į Ameriką buvo įvežta apie 10 milijonų vergų. Maždaug 70 proc. jų dirbo cukranendrių plantacijose. Darbo sąlygos buvo pasibjaurėtinos. Dauguma vergų nugyvendavo trumpą ir kančių kupiną gyvenimą, be to, dar milijonai afrikiečių žūdavo karuose, kuriuos europiečiai kariavo, kad paimtų į nelaisvę būsimų vergų, arba ilgose kelionėse iš Afrikos glūdumų iki Amerikos pakrančių. Ir visa tai tam, kad europiečiai galėtų mėgautis saldžia arbatėle su saldainiais, o cukraus magnatai – maudytųsi piniguose.
Prekybos vergais nekontroliavo jokia valstybė ar vyriausybė. Tai buvo grynai ekonominė veikla, kurią pagal paklausos ir pasiūlos dėsnius organizavo ir finansavo laisvoji rinka. Privačios vergais prekiaujančios bendrovės pardavinėjo akcijas Amsterdamo, Londono ir Paryžiaus biržose. Pelningai investuoti siekiantys vidurinės klasės europiečiai šias akcijas graibstė. Už tuos pinigus bendrovės statėsi laivus, samdė jūreivius ir kareivius, pirko vergus Afrikoje ir transportavo juos į Ameriką. Ten parduodavo darbo jėgą plantacijų savininkams, o už pajamas prisikraudavo laivus plantacijų produktų: cukraus, kakavos, kavos, tabako, medvilnės ir romo. Grįžę į Europą parduodavo cukrų ir medvilnę už gerus pinigus, o tada vėl plaukdavo į Afriką pradėdami naują ratą. Akcininkai tokia tvarka buvo labai patenkinti. XVII a. investicijos į vergų prekybą duodavo apie 6 proc. pelno per metus – jos buvo itin pelningos, su kuo nedvejodamas sutiktų bet kuris šių laikų konsultantas.
Visa tai yra šaukštas deguto laisvosios kapitalizmo rinkos medaus statinėje. Ji nepajėgi užtikrinti, kad jos dalyviai pelnysis sąžiningai ar kad pelnas bus paskirstomas teisingai. Tikrovė priešinga – didesnių pajamų ir produkcijos troškimas apakina žmones ir nebepaisoma nieko, kas stovi skersai kelio. Kai aukščiausiu gėriu tampa jokių etinių normų nesaistomas augimas, šitokios vertybės gali sukelti katastrofą. Kai kurios religijos, kaip antai krikščionybė ir nacizmas, skatinami ūmios neapykantos nužudė milijonus. Kapitalizmą išžudyti milijonus privertė šaltas abejingumas ir godulys. Transatlantinei vergų prekybai akstiną davė ne rasistinė neapykanta afrikiečiams. Akcijas perkantys individai, jas pardavinėjantys brokeriai ir vergais prekiaujančių bendrovių valdytojai retai tesusimąstydavo apie Afrikos gyventojus. Galvos apie juos sau nekvaršino ir cukraus plantatoriai. Dauguma jų gyveno toli nuo savo plantacijų ir išties juos domino tik tvarkinga pajamų ir išlaidų išklotinė.
Svarbu atsiminti, kad transatlantinė vergų prekyba ne vienintelė dėmė švarioje kapitalizmo istorijoje. Praeitame skyriuje jau minėtą Didįjį Bengalijos badmetį sukėlė panaši dinamika – britų „East India Company“ pelnas rūpėjo daug labiau nei 10 milijonų bengalų gyvybės. VOC karines kampanijas Indonezijoje finansavo garbingi olandų biurgeriai, kurie mylėjo savo vaikus, skirdavo pinigų labdarai ir mėgaudavosi gera muzika beigi daile, tačiau Javos, Sumatros ir Malakos salų gyventojų kančios jiems buvo nė motais. Šiuolaikinės ekonomikos augimą kitose planetos kraštuose lydėjo begalė kitų nusikaltimų ir nusižengimų.
XIX a. kapitalizmo etikoje teigiamų pokyčių neįvyko. Europą apėmusi pramonės revoliucija praturtino bankininkus ir kapitalo savininkus, tačiau milijonus darbininkų pasmerkė apgailėtinam skurdui. Europos kolonijose padėtis buvo dar prastesnė. 1876 m. Belgijos karalius Leopoldas II įkūrė nevalstybinę humanitarinę organizaciją, kuri skelbėsi siekianti tirti Centrinę Afriką ir kovoti prieš vergų prekybą Kongo upės regione. Ji taip pat įsipareigojo gerinti čiabuvių gyvenimo sąlygas statydama kelius, mokyklas ir ligonines. 1885 m. Europos galios sutiko pavesti šiai organizacijai 2,3 milijono kvadratinių kilometrų plotą Kongo upės baseine. Nuo tol ši 75 kartus už Belgiją didesnė teritorija žinoma Nepriklausomos Kongo valstybės pavadinimu. Beje, tvarkant visus šiuos dalykus niekam nė į galvą neatėjo atsiklausti 20–30 milijonų teritorijos gyventojų nuomonės.
Gana greitai ši humanitarinė organizacija tapo verslo įmone, išties siekusia pelnytis ir plėstis. Mokyklos ir ligoninės buvo užmirštos, o Kongo baseiną nusėjo kasyklos ir plantacijos, kurioms daugiausia vadovavo vietinius gyventojus negailestingai išnaudoję belgų pareigūnai. Ypač reikšminga buvo sparčiai besivystanti kaučiuko pramonė – kaučiuko eksportas sudarė didžiąją Kongo pajamų dalį. Kaučiuką renkantys Afrikos kaimiečiai privalėjo pristatyti vis didesnį šios medžiagos kiekį. Nesugebėsi išpildyti kvotos – būsi žiauriai nubaustas už „tingumą“. Jiems buvo nukertamos rankos, o kartais įtūžę įmonininkai išskersdavo ištisus kaimus. Pagal pačius nuosaikiausius vertinimus, 1885–1908 m. plėtros ir pelno vaikymasis kainavo 6 milijonų individų (bent 20 proc. Kongo gyventojų) gyvybes. Kai kuriais vertinimais, iš viso regione žuvo 10 milijonų žmonių. (1)
Po 1908 m. ir ypač po 1945 m. keletas veiksnių, tarp kurių ne paskutinį vaidmenį suvaidino komunizmo baimė, mažumėlę pažabojo kapitalistų godulį. Vis dėlto neteisybė klestėjo ir vėliau. Ekonominis 2013 m. pyragas yra daug didesnis už 1500 m. pyragą, tačiau paskirstytas jis taip nelygiai, kad daugelis Afrikos valstiečių ir Indonezijos darbininkų, grįždami namo po sunkios darbo dienos, maisto parsineša mažiau nei jų protėviai prieš 500 metų. Šiuolaikinės ekonomikos augimas, panašiai kaip žemės ūkio revoliucija, gali pasirodyti esąs milžiniška apgaulė. Tiesa, žmonių rūšis ir pasaulinė ekonomika nesustojamai auga, tačiau daugybė individų gyvena kęsdami alkį ir nepriteklius.
Į šią kritiką kapitalizmas turi paruošęs du atsakymus. Pirma, kapitalizmas sukūrė pasaulį, kuriam vadovauti pajėgūs tik patys kapitalistai. Kitaip jį tvarkyti rimčiau tepabandė komunizmas, tačiau šis bandymas visais atžvilgiais buvo toks nenusisekęs, kad niekam neliko ūpo bandyti darsyk. 8500 m. pr. Kr. galėjai kruvinomis ašaromis raudoti dėl žemės ūkio revoliucijos, bet mesti žemę dirbti jau buvo vėlu. Panašiai ir su kapitalizmu: jis mums gali nepatikti, tačiau be jo gyventi nebeįmanoma.
Antrasis kapitalistų atsakymas toks: mums tereikia pasikaustyti kantrybe – kapitalizmo žadamas rojus jau visiškai šalia. Tiesa, buvo padaryta nemažai klaidų, tokių kaip transatlantinė vergų prekyba ir Europos darbininkijos išnaudojimas. Tačiau pamokas mes išmokome, ir netrukus pyragas taps dar didesnis, nei yra dabar, ir visi gaus storesnį gabalą. Pelnas niekada nebus padalytas lygiai, tačiau net ir mažiausių jo dalių visiškai pakaks patenkinti visiems vyrams, moterims ir vaikams – netgi Konge.
Reikia pripažinti, pozityvių ženklų tikrai yra. Jeigu atsižvelgsime tik į grynai materialius kriterijus – gyvenimo trukmę, vaikų mirtingumą ir vidutinišką žmogui tenkančių kalorijų kiekį, – vidutiniško žmogaus pragyvenimo lygis 2013 m. yra ryškiai aukštesnis už tą, koks buvo 1913 m., net jei per tą laiką žmonių skaičius išaugo pagal rodiklinę funkciją.
Bet ar gali ekonominis pyragas augti be krašto? Kiekvienam pyragui reikalingi produktai (žaliavos) ir energija. Liūdno galo pranašai perspėja, kad, anksčiau ar vėliau, Homo sapiens išeikvos Žemės planetos žaliavas ir energiją. Kas bus tada?
(1) Georges Nzongola-Ntalaja, The Congo from Leopold to Kabila: A People’s History (London: Zed Books, 2002), 22.
Yuval Noah Harari. Sapiens. Glausta žmonijos istorija. Iš anglų k. vertė Tadas Juras. K.: Kitos knygos, 2016.
