– Kaip galėtumėte trumpai apibūdinti knygą „Minutė tiesos“?
– Tai norvegų autoriaus Bjørno Sortlando parašyta knyga jaunimui ir jaunatviškai nusiteikusiems suaugusiems.
Pasakojimas apie septyniolikmetę, vardu Frida, kuriai patinka glamūriniai žurnalai, rūpi išvaizda, jai net svarbu žinoti, kokia naujausia saulės akinių mada.
Kita vertus, ji bando analizuoti savo tėvų skyrybų priežastis, nesvetima jai ir savirefleksija. Nuo pat pirmų knygos puslapių sužinome, kad ją užklupo sunki akių liga.
Kol dar turi regėjimą mergina nusprendžia pabėgti traukiniu į Florenciją ir apžiūrėti tai, kas gražiausia pasaulyje. Čia ir prasideda jos nuotykiai.
Frida sutinka kiek vyresnį meno mylėtoją Jakobą, kuris ją išmoko kitomis akimis matyti meną, save pačią. Žinoma, jie įsimyli vienas kitą.
Ir norvegų, ir lietuvių skaitytojai stebisi autoriaus gebėjimu taip patraukliai perpinti meno istoriją ir jaunuolių gyvenimą. Man padarė įspūdį autoriaus merginų psichologijos žinios.
– Kokia siužetinė linija jums labiausiai patiko?
Knygos pavadinimas siejasi su pagrindinės veikėjos Fridos sugalvotu žaidimu
– Fridos linija. Autorius labai įtikinamai parodo šios merginos suartėjimo su menu procesą. Pažinties pradžioje Frida klausosi Jakobo pasakojimų apie paveikslus sutelkusi dėmesį į jo lūpas, akis, rankas, jai rūpi tik seksualumas.
Bet palaipsniui ji susidomi, ką jis kalba, kaip dėsto mintis, ir galiausiai stipriai susižavi meno kūriniais.
Ji puikiai įsitraukia į meno pasaulį, ir vaikščiojimas po muziejus, bažnyčias ima žadinti jos smalsumą, tai jau tampa ne tik žaidimu, bet ir būdu pažinti pasaulį.
– Kodėl knyga vadinasi „Minutė tiesos“?
– Knygos pavadinimas siejasi su pagrindinės veikėjos Fridos sugalvotu žaidimu. Ji pati stengiasi ir siūlo kitiems bent kas antrą savaitę visą minutę sakyti tik tiesą, būti sąžiningiems, kalbėti iš širdies su savimi ir su kitais.
Taip ji nori tikrinti save ir būti savimi. Pavadinimą išversti buvo keblu, nes pažodžiui verstume sąžiningumo, nuoširdumo ar atviraširdiškumo minutė, bet lietuviškai šie žodžiai man netiko.
Žodis tiesa pasirodė svaresnis, todėl pasirinkau jį.
– Knygos vertimas yra labai lengvai skaitomas. Puikiai pajausta šnekamoji jaunimo kalba. Kaip Jums tai pavyko?
– Stengiausi pataikyti į jaunimo toną. Skirtingai nei mano jaunystėje, dabar vartojamas kitoks žargonas, frazės ar net sakinių konstrukcijos, jaunuolių kalboje atsispindi angliškų intarpų mada.
Skirtingai nei mano jaunystėje dabar vartojamas kitoks žargonas, frazės ar net sakinių konstrukcijos, jaunuolių kalboje atsispindi angliškų intarpų mada
Todėl palikau angliškus žodžius ten, kur buvau įsitikinusi, kad ir lietuviai juos dažnai panašiai vartoja.
Manau, kad dialoguose sutiktas vienas ar kitas nežinomas angliškas žodis netrukdo suprasti sakinio prasmės.
Jį galima peršokti ir skaityti toliau arba pačiam/pačiai žvilgtelėti į žodyną. O anglicizmai dabar egzistuoja visose Europos jaunimo kalbose.
Todėl stengiausi, kad vertime atsispindėtų lietuvių jaunimo kalba. Esu labai dėkinga prof. Evaldai Jakaitienei už redagavimą ir patarimus.
– Ar konsultuodavotės su jaunimu, kas ir kada vartojama?
– Buvo atvejų, kai konsultavausi. Kai kur jaunuoliai man padėjo. Pavyzdžiui, nežinojau, kad žodį pasikėlęs jie vartoja tik kaip dalyvį, o aš vartojau veiksmažodį pasikelia. Dabar net pačiai keistai skamba.
Viešajame transporte stengdavausi atsisėsti šalia aštuoniolikmečių. Važiuodama klausydavausi jų kalbėsenos.
Man paaiškėjo, kad neužtenka žinoti jaunimo žodį, dar reikia įsidėmėti, kokia gramatine forma vartojama. Viešajame transporte stengdavausi atsisėsti šalia aštuoniolikmečių. Važiuodama klausydavausi jų kalbėsenos.
Žinoma, mane domino ne jų pokalbių turinys, bet žodžių vartojimo būdai. Pavyzdžiui, kurioje vietoje atsiranda žodis tipo, kurį palikau knygos pagrindinei veikėjai Fridai.
Nors tai nelietuviškas žodis, bet taip plačiai paplitęs, kad negalima jo nefiksuoti. Jis yra įsitvirtinęs sakytinėje kalboje, bet tai jokia bėda, jis greitai ir išnyks. Atsiras kitas.
Mano tėvų karta ir mes vartojome piktžodį reiškia kas antrame sakinyje. Jį ir šiandien be saiko vartoja senieji inteligentai. Tokių įterpimų sakytinėje kalboje buvo ir bus. O jaunimas nori tekstų, kurių kalba jiems būtų sava, su kuria galėtų tapatintis.
– Kas jums yra kalba?
– Kalbą suvokiu kaip gyvą, kintantį organizmą. Šnekamoji kalba neturi būti apribota, neturi būti sustingdyta. Manau, kad pernelyg dažnai įvairios instancijos riboja žmogaus laisvę į kalbą.
O jaunimas nori tekstų, kurių kalba jiems būtų sava, su kuria galėtų tapatintis.
Juk kas dar gali būti žmogui artimiau nei jo paties kalba? Man kalba yra tapatybės dalis. Manau, kad kalba turi būti vartojama įvairiomis atmainomis, įvairiais variantais.
Žinoma, pripažįstu gramatiką ir taisykles rašytinėje kalboje, bet negalima griežtai valdyti individualios žmogaus kalbos ir visokiais būdais bandyti apsaugoti ją nuo išorinių veiksnių. Lietuvoje kai kada net baisu išsižioti, nes gali ne taip sukirčiuoti.
– O kaip jūs atradote norvegų kalbą?
– Atradau ištekėjusi už norvego. Išvažiavau gyventi į Norvegiją. Prieš tai buvau baigusi Vilniaus universitete anglų kalbą ir literatūrą. Filologijos studijų metu įgytos žinios padėjo perprasti ir norvegų kalbos struktūrą.
Šioje šalyje susiklostė ypatinga kalbos padėtis, nes turime dvi oficialias kalbas, o kasdieniniame gyvenime didžioji dauguma žmonių šneka savo dialektu. Užsieniečius tai glumina.
– Kokias savybes turi turėti geras vertėjas?
– Manau, kad vertėjui visada svarbu saviugda ir savarankiškas darbas. Reikia daug skaityti, lavintis, turėti plačias pažiūras ir žinoti, kur ieškoti patikimo informacijos šaltinio.
– Ar atpažįstate romano personažuose pačią save jaunystėje? Ar tai universali knyga?
– Universali. Tik skirtumas tas, kad jaunystėje mano karta buvo suvaržyta socialistinių ir patriarchalinių normų, o šios knygos veikėjai yra nesulyginamai laisvesni individai.
Kita vertus atpažįstu norą pamatyti gerus meno kūrinius, pakeliauti, nepriklausyti nuo tėvų, gražiai rengtis, atpažįstu troškimą patikti vaikinams, sumaištį sieloje dėl įsimylėjimų.
Šią knygą su malonumu skaitė ir mano draugės. Tad ir senimas pašiuolaikiškėjo (juokiasi).
