Na, o lapkričio 30 – gruodžio 4 d. „Toskos“ spektakliuose bus girdimas ir jo vienuolikmečio sūnaus Mariaus balsas.
Pasak Mariaus mamos, Donatos Rinkevičienės, jo domėjimasis muzika išryškėjo savaime, neskatintas:
„Pirmiausia Marių nuvedėme į paprastą mokyklą ir tik po metų supratome, jog jis yra labai gabus muzikai. Jis pats vienas, be jokios pašalinės iniciatyvos klausydavosi Grigo ir Elgaro koncertų violončelei, kuriuos vėliau labai tiksliai atkartodavo dainuodamas. Tada Gintaras ir pasakė, jog Marius tikrai bus muzikantas ir to išvengti nepavyks. Taip mes jį pervedėme į M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Dabar jis mokosi choro dirigavimo specialybėje, bet Mariaus svajonė – sekti tėčio pėdomis į simfoninį dirigavimą.“
Pats G.Rinkevičius stengiasi neužbėgti už akių ir kukliai prasitaria tik tiek, jog jo sūnus turi visas galimybes siekti muzikinių aukštumų ir viskas priklausys tik nuo to įdėto darbo, valios ir sėkmės. Donata juokauja, jog dirigavimo simfoniniam orkestrui patirties sūnus jau turi: „Per Gintaro jubiliejų jam, būnant 5 metų, pirmą kartą teko stovėti prieš orkestrą. Maniau, jog jis, išvydęs tiek žiūrovų, pabėgs, buvau tuo beveik tikra ir vėliau teko labai nustebti, jog jis ne tik nepabėgo, bet ir visai neblogai jautėsi. Marius – labai jautrus vaikas ir po to koncerto buvo labai laimingas, jam buvo gera.
Kita didžiulė patirtis jam buvo vaidinant miuzikle „Svynis Todas“. Mariui labai patiko aktorinė pusė, bet visgi labiau jį vilioja muzika. Po kiekvieno spektaklio jis kalbėdavo ne apie savo pasirodymą, bet apie tai, ką jis išgirdo muzikoje, kas ką dainavo...“
Donata pasakoja, jog Marius – itin darbštus jaunasis muzikas. Didžiausias jo įkvėpimas – dainavimas chore, koncertai, kelionės, apie ką berniukas visad pasakoja su didžiuliu įkvėpimu. Tad nutarėme su juo pačiu ir pasikalbėti apie tokias ankstyvas scenines patirtis.
– Ar jūsų, muzikantų, namuose kyla klausimų, kokia muzika turi skambėti?
– Na, kaip tikri muzikantai, namie esame tik aš ir tėtis. Mano sesėms artimesnė pop muzika, be to jos – ne atlikėjos, jos tik klausosi. Žinoma, ir tėtis klausosi muzikos, bet tai – jo darbas, taip jis ruošiasi, mokosi. Sakyčiau, kad pas mus namie skamba labai skirtingi muzikos stiliai.
– Ir tau pačiam jau yra tekę mokytis prieš didžiulę dirigavimo patirtį, ar ne?
– Taip, teko diriguoti „Dainų šventėje“ ir buvo labai faina! Apsakyti to jausmo – tikrai negaliu. Tai – labai rimta patirtis. Stovėjau prieš kelis tūkstančius dainuojančių žmonių. Tai yra labai daug, aš buvau tikrai išsigandęs, bet kaip ir mokykloje per koncertą: iš pradžių labai jaudiniesi, bet vėliau viskas išeina natūraliai. O pasiruošimas tokiam pasirodymui užtruko ilgai. Viena repeticija trukdavo kelias valandas. Be to, aš dirigavau pačioje renginio pabaigoje, o prieš tai dar dainavau su choru, tad man teko pralaukti visą programą, kuo aš labai džiaugiuosi, nes gavau progą viską išgirsti.
– Ir dar tau teko diriguoti per tėčio jubiliejų?
– Oi, ten man buvo kokie 5 metai ir aš net nežinojau, ką ten dariau. Atsimenu tik vieną: kaip įbėgu skambant kažkokiam mašinėlės garsui, mosikuoju ir niekas negroja... Ateina tėtis, žiūri į orkestrą, jie – į mane, aš – į jį. Nesuprantu, kas vyksta. Tėtis pradėjo diriguoti, o aš, nežinodamas, ką daryti, mosikavau iš paskos. Tai buvo labai smagu ir labai nerimta. Rimčiausias to pasirodymo momentas tikriausiai buvo mano kostiumo primatavimas. Tai, tikriausiai yra pirmas mano prisiminimas iš tėčio diriguoto koncerto.
– Po kurio gana greitai sekė tavo pasirodymas „Svynyje Tode“...
– Taip, buvau berniukas, kurį pakaria. Atsimenu, kad vaidinom su sese ir konkuravom, kas daugiau scenoj laiko prabuvo. Įspūdžiai didžiausi buvo apie tai, kokie draugiški visi buvo užkulisiuose. Gal taip buvo ir dėl to, kad tada buvau mažas vaikas... Visada norėjau pasižiūrėti ir patį spektaklį, man buvo labai įdomu, bet vis nepavykdavo, nes negaliu sėdėti publikoje, o tada užlipti į sceną...
– Na ir dabar tavęs vėl laukia „Toska“, kurioje tu dainuoji, o tau diriguoja tėtis.
– Tai jau yra tikra patirtis. Kai dainuoji tu pirmiausia bijai ir bent vieną pirmą spektaklį yra iš tiesų baisu, o jau vėliau scenos baimės sumažėja, kas man dabar labai padeda mokykloje. Labiausiai bijojau, per repeticiją, kai tikrino mano balsą, tada dirigavo Ričardas Šumila. Bijojau, kad neįstosiu, – tai buvo mano didžiausia baimė. Įsivaizduokit: visi groja ir staiga, nėra kas dainuoja! Po to susiėmiau ir nusprendžiau žiūrėti į ekraną, bet mane akino šviesa, tada ją pritemdė, mačiau ekraną, susikaupiau ir pradėjau dainuoti, ir viskas išėjo į gerą.
– Solistai dažnai sako, kad su tavo tėčiu dainuoti labai lengva, ar tau, pabuvus solisto kailyje irgi taip pasirodė?
– Taip, sakyčiau, jog tai yra tiesa. Aišku, aš vis viena esu jo sūnus ir mes turime savo ryšį.
– Kas įdomiausia tau yra išlikę iš laiko, praleisto operos užkulisiuose?
– Tas laikas, kai būdavau repeticijose, buvo 2-oje klasėje, kai pamokos man prasidėdavo po pietų. Ateidavau pabendrauti, išmėginti, kaip veikia instrumentai, patalžyti kokius būgnus. Tai – labai linksmas dalykas, linkėčiau visiems vaikams tai patirti.
