Negaliu ir įsivaizduoti geresnės „Williamsburg Waterfront“ kulminacijos nei „Fleet Foxes“. Prieš kalbant apie vakaro kaltininkus reiktų pirma paminėti apšildančiuosius „The Walkman“. Vietinis, bet jau pakankamai žinomas kolektyvas, vilkintis juodus vyriškus kostiumus ir kaklaraiščius, groja valandą.
Akinami kitoje upės pusėje besileidžiančios saulės jie atlieka keletą dainų iš paskutinio savo albumo „Lisbon“, nepamiršdami ir ankstesnių, daugiausiai ramesnių savo kūrinių. Jiems baigus, įelektrinta atmosfera po oranžiniu dangumi tik paaštrėja, kai galinė scenos siena nušvinta užrašu „Sveikinimai. Jūs – muzikiniame koncerte.“ Kaip mandagu! Nesusilaikau nešyptelėjęs.
„Fleet Foxes“ savo setlistą pradeda daina „The Plains/Bitter Dancer“ iš naujojo albumo „Helplessness Blues“. Ekranas, ką tik taip meiliai sveikinęs publiką, nušvinta psichodelinėmis spalvomis, o ore pakimba švelniai saldžiarūgštis marihuanos dūmo kvapas. Matantys „Fleet Foxes“ pirmą kartą nelabai žino, kaip elgtis tokio koncerto metu.
Tai rami, melodinga muzika, nukelianti klausytoją į kitą, neapibrėžtą erdvę. Klausant tokios muzikos nepašėliosi. Netinka ji ir šokiui. Telieka jaukiai linguoti į nuolat kintantį taktą ir tiesiog gerti kiekvieną garsą, tarsi tai būtų paskutinis garsas, kurį šiame gyvenime girdi. O garsų girdžiu su kaupu.
Ore pakimba švelniai saldžiarūgštis marihuanos dūmo kvapas. Matantys „Fleet Foxes“ pirmą kartą nelabai žino, kaip elgtis tokio koncerto metu.
Grupės lyderiui ir dainų autoriui Robertui Pecknoldui talkina gitaristas Skyleris Skjelsetas, bosistas (kartais bosą iškeičiantis į violončelę) Christianas Wargo, klavišininkas Casey Wescottas, perkusijos meistras Joshua Tillmanas ir instrumentų siena scenos pakrašty atsitvėręs naujasis grupės narys – multiinstrumentalistas Morganas Hendersonas. Barzdota komanda kuria angelišką sąskambį, kuriame panyra visas „East River State“ parkas.
Paslaptingoji arbata
Įžanginę dainą seka gerbėjams puikiai pažįstama „Mykonos“, „English House“, „Battery Kinzie“ ir dar keletas perliukų. Kartu su muzika vibruojantis vaizdas už grupės nugarų spalvina dainas spalvomis, šiltomis tarsi arbata, kurią Robertas gurkšnoja pertraukų tarp dainų metu. „Kokio skonio tavo arbata???, – sušunka kažkoks skardžiabalsis iš minios vidurio. – Mes norime žinoti! Mums būtinai reikia žinoti!”
Robertas neatsako. Paslaptingoji arbata, kurią jam puodeliais nešioja vienas iš scenos darbininkų, taip ir lieka paslaptimi. Suskamba bene didžiausias grupės hitas „White Winter Hymnal“. Jis nelieka neišgirstas. Atsiliepia visa minia.
Trūko ne viena styga
Grojant kulminacinį dainos “Montezuma” motyvą Robertui nutrūksta styga. Tai žymi pirmąją nesėkmę, mat stygos šį vakarą jo neklauso ir nutrūksta ne vieną, ne du, ir net ne tris kartus! Pergyvenu dėl to, bet panašu, kad „Fleet Foxes“ skambesiui techniniai nesklandumai nedaro didelės įtakos. Jie groja taip pat sėkmingai, kaip ir grojo, kol scenos darbininkas lieja prakaitą iš naujo styguodamas Roberto gitaras. Padrąsinti dainininką, matyt, noriu ne aš vienas.
„Noriu mylėtis su tavo balsu!!!” – sušunka kažkas minioje. Visi nusijuokiame. Robertas, kukliai raustelėjęs, į tai atsako tyliu „Dėkui…“ Techninės nesėkmės netemdo ir skaidriausio koncerto momento – daugiau nei aštuonias minutes trunkančio „The Shrine/An Argument“, kurį palydi „Blue Spotted Trail“ bei „Grown Ocean“.
Tada grupė pasislepia užkulisiuose, bet šviesos – pritemdytos. Jie dar sugrįš. Kai prie mikrofono atsiranda dar vienas garuojantis arbatos puodelis, Robertas į sceną sugrįžta…vienas! „Noriu pagroti jums naują dainą, kurią parašiau tik prieš porą savaičių. Tikiuosi, kad jums patiks,“ – sako jis.
Akustinė daina, virpinanti klausytojų širdis, vadinasi „I Let You“. Jam baigus sugrįžta ir likusi grupės dalis. Kartu jie dar pagroja „Sun It Rises“, „Blue Ridge Mountains“ ir naująjį singlą „Helplessness Blues“. Kukliai nusilenkę ir atsisveikinę „Fleet Foxes“ baigia savo pasirodymą. O švieslentė sumirga žodžiais „Sėkmės tolimesniame Jūsų gyvenime!”
Kuklumo ši grupė turi tiek, kad užtektų dar dviem ar trim kolektyvams. Žavintys savo paprastumu „Fleet Foxes“, rodos, net nesuvokia, kokį grožį jie geba kartu sukurti. Tikiuosi, kad netrukus pamatysiu juos dar kartą. Na, o ten nebuvusiems galiu pasakyti tik viena – toks nuostabus vakaras po atviru dangumi pasitaiko tik kartą gyvenime.
Siūlome pasiklausyti grupės hito „White Winter Hymnal“:
