„MGMT“ tokį pasirodymą rengė tik du vakarus. Lapkričio 10-ąją jų klausėsi kostiumuoti muziejaus kuratoriai, kviestiniai svečiai ir įžymybės, o lapkričio 11-oji buvo skirta tokiems paprastiems mirtingiesiems, kaip aš.
Niujorko Guggenheimo muziejus – kultūrinė ikona ir viena iš architektūrinių miesto pažibų. Čia eksponuojama nepaprasta meno kolekcija, pilna impresionizmo, post-impresionizmo, ankstyvojo modernizmo ir šiuolaikinio meno darbų.
Išgirsti „MGMT“ tokioje išskirtinėje aplinkoje tikrai yra kažkas nepaprasto, bet tuo pačiu manęs tai visai nestebina. Juk „MGMT“ – tai stagnacijos ir tradicijos antonimas. Jie mėgsta kiekvienu nauju savo kūriniu, vaizdo klipu ar albumu sugriauti numatytus klausytojų lūkesčius ir parodyti savo netradicinius sumanumus netikėtoje šviesoje. Todėl lūkuriuodamas žvarbiame vėjyje, atskriejančiame kažkur iš Centrinio parko rezervuaro, aš nelabai žinau, ko iš šio vakaro tikėtis.
Eksponatai: nuo Hitlerio iškamšos iki negyvo arklio
Guggenheimo muziejaus fojė nėra didelė, todėl ir bilietų į šį renginį buvo nedaug. Užtat aišku, kad kiekvienas čia esantis labai nori čia būti. Iki koncerto dar maždaug valanda, todėl visi šurmuliuoja, gurkšnoja gėrimus ir fotografuojasi su muzikantais, kurie lyg niekur nieko vaikštinėja po muziejaus fojė. Aplink kampe įrengtą nedidukę sceną kaip mat ima būriuotis ištikimiausi gerbėjai, o palubėje virš mūsų galvų puikuojasi Maurizzio Cattelano paroda.
 |
| „MGMT” koncertavo Maurizzio Cattelano parodos fone |
„All“ – tai didžiulis erdvinis koliažas, kuriame geriau paieškojus galima atrasti nespalvotą akies nuotrauką, langines, dinozauro kaulus, Adolfo Hitlerio iškamšą, Buratiną, negyvą arklį, ir dar daug visko. Lyg ir tinkama aplinka nevaržomai „MGMT“ muzikai.
Guggenheimo nušvitimas
Šis renginys nėra tipiškas koncertas, todėl ir apšildytojų nėra. Benas Goldwasseris ir Andrew VanWyngardenas, lydimi savo komandos – bosisto Matthew Asti, klavišininko Jameso Richardsono, bei būgnininko Willo Bermano, į sceną išdidžiai įžygiuoja pavėlavę penkiolika minučių, bet niekas dėl to nesiskundžia. Užgesta šviesos.
Ir tada visas Guggenheimo muziejus nušvinta spalvomis! Apšvietimas įrengtas ne tik už muzikantų nugarų, bet ir visoje Guggenheimo aplinkoje. Raudonomis, žaliomis ir mėlynomis spalvomis žaižaruoja balkonai, sienos ir net lubos. Visuomet nenuspėjami „MGMT“ vizualine prasme šįkart pranoko patys save. Padarydami štai tokį įspūdį jie, matyt, pasistengė iš širdies. O viską karūnavo tai, dėl ko čia visi ir susirinko – muzika.
„MGMT“ negrojo nei „Time to Pretend“, nei „Kids“, nei „Congratulations“. Neskambėjo nei viena ankščiau girdėta nata, nei vienas pažįstamas garsas. Grupė groja trumpiau nei valandą ir pristato daugiausiai instrumentinę garso ir spalvų kolaboraciją. Nežinau, kaip apibūdinti šią muziką… Tai vientisas, niekur negirdėtas kūrinys, kuriame susipina „The Flaming Lips“ niuansai, „Fleet Foxes“ švelnumas, bei intensyvi psichodelika, jaučiama „Pink Floyd“ albume „Meddle“.
 |
| „MGMT” koncertas Niujorko Guggenheimo muziejuje |
Kažkas tokio, bet tuo pačiu ši muzika visai nepanaši nei į vieną iš šių mano išvardintų atitikmenų. Ji pulsuoja ramiai, kartais greičiau, o kartais dar labiau sulėtėdama. Kartkartėmis „MGMT“ branduolio – ilgaplaukio Beno Goldwasserio (kuris palaipsniui vis labiau panašėja į Jėzų) ir dryžuotais, prie kojinių priderintais marškiniais pasipuošusio Andrew VanWyngardeno – veiduose įsižiebia tarpusavio supratimo ekstazė. Jie šypsosi sau ir savo bendražygiams, groja, ir nors jų muzikoje pilna klaidų ir nepasisekusių momentų, jie visi kažkokiu būdu skamba laiku ir vietoje. Keturiasdešimt penkios minutės praskrieja itin greitai.
Ypatingi, unikalūs ir vieninteliai
 |
| „MGMT” koncerto metu nušvito visos Guggenheimo muziejaus erdvės |
„MGMT“ sugeba mane dar kartą nuoširdžiai nustebinti ir dar kartą priminti, kad jie neturi vieno, aiškiai apibrėžto stiliaus, kurio galima iš anksto tikėtis. Kaip tik tuo mane šis duetas ir žavi nuo pat pirmos akimirkos, kai juos išgirdau. Jie keisti, bet pakankamai suprantami. Jie priskiriami roko muzikai, bet jų aranžuotės persotintos elektroninių efektų. Jie rimti muzikantai, bet nenuspėjami it stebuklingųjų grybukų apsivalgiusios beždžionės. Trumpai tariant – jie ypatingi, unikalūs ir vieninteliai. Toks buvo ir šio vakaro pasirodymas.
O ką tai turi bendro su Maurizzio Catellano paroda? To klausti, matyt, reikėtų pačių muzikantų. Tai – tiesiog jų asmeninė parodos „All“ interpretacija. „Take it or leave it“, kaip sakoma.
