Vietoje nustygti negalintis jaunuolis ne vienerius metus stebina darbų ir pasiekimų gausa: jis taip pat įsitraukęs į grupių „Žmogus Kasetė ir Vinilas“, „Žvaigždžių kvartetas“ veiklas, atlikėjo dainas transliuoja tiek Amerikos, tiek Europos radijo stotys. Kas socialinius mokslus krimtusį vaikiną patraukė į muzikos pasaulį? Kas paakino savo jėgas išbandyti miuzikle? Ar tikrai dėl populiarumo jis pasiryžęs padaryti viską? Į šiuos ir daugiau klausimų atsakymai interviu su Justinu.
– Kokia buvo tavo muzikinio kelio pradžia? Ar visada žinojai, jog nori būti muzikantas? Regis, visa tavo šeima yra tiksliųjų, medicinos mokslų mylėtojai, tad, kaip pats esi sakęs, esi tartum balta varna...
– Mano muzikinio kelio pradžia buvo kiek netikėta. Visada buvau liūdnas vaikas, man niekas nebuvo įdomu, bet laikas nuo laiko pakaukdavau pasileidęs „Queen“ kompaktą (juokiasi). Kartą grįžęs namo sėdėjau prie televizoriaus, kai atėjo mano tėtis. Jis tiesiog paklausė, ar nenorėčiau pradėti kuo nors groti. Atsakiau, kad gal ir noriu. Tuomet pasiteiravo, kuo gi noriu groti. Pagalvojau, kad galbūt gitara pramokti būtų įdomu, bet juk reikia ir melodinės linijos, ir harmonijos, tad pasirinkau pianiną. Pradėjau maigyti klavišus ir tuomet visa tai atrodė kaip žaidimas, bet ilgainiui pradėjau kurti savo kūrinius, dainuoti ir taip susikroviau muzikinių žinių kapitalą (šypsosi).
– Ilgą laiką buvai Lietuvoje ir už jos ribų žinomos grupės „Alive Way“ lyderis, tačiau grupė išsiskyrė, tu kaip solistas dalyvavai televizijos projektuose, pavyzdžiui, „Lietuvos balse“. Kodėl pasukai solo atlikėjo keliu? Kodėl iširo ne vieno gana aukštai vertinta grupė?
– Na, nežinau ar tai buvo labai populiari grupė (šypsosi). Negalėčiau pasakyti, kad labai daug kas pasikeitė pasukus solo karjeros keliu, nes „Alive Way“ grupė buvo grynai mano projektas. Surinkau tikrai šaunius muzikantus ir labai smagų kolektyvą, tačiau mano tikslai buvo kiek kitokie nei kitų grojusių muzikantų. Todėl per visą grupės istoriją buvo didžiulė muzikantų kaita, su kai kuriais išsiskyrėme gražiai ir iki šiol palaikome ryšius, su kai kuriais nelabai. Na, bet, matyt, kiekvienas turime savo įsivaizdavimą ir negalima nieko kaltinti, kad kartais tos vizijos nesutampa.
– Dabar priklausai grupei pavadinimu „Justinas Trio“. Ką slepia šis pavadinimas? Ar tai reiškia, kad prasidėjęs naujas tavo kūrybos, muzikinės veiklos etapas?
– „Justinas Trio“ kompanijoje groja mano labai geras draugas Povilas, jis yra chirurgas, taip pat iš grupės „Alive Way“ likęs pianistas Martynas. Prie mūsų trio prisijungęs būgnininkas Mantas viską užpildė, jis yra statybos inžinierius. Esame labai smagi ir juokinga kompanija, o kuriame linksmą, nuotaikingą, kartais gilią bei filosofišką muziką. Taip pat grojame ir populiarias dainas vestuvėse. Tiesiog darome tai, kas mums patinka ir nuolatos juokiamės. „Justinas Trio“ pavadinimą sugalvot tikrai nebuvo sunku, bet jis yra paprastas dėl to, kad su šiuo projektu nenorėjau apsikrauti dideliais, rimtais įsipareigojimais sau. Pradėjau į viską žiūrėti labai paprastai ir man pradėjo sektis (šypsosi). „Justinas Trio“ kūrinį, kurį anglakalbiams pristatome kaip „Justin 3 – Take Me Down“, jau groja daugybė užsienio radijo stočių, tarp jų ir kai kurie regioniniai „BBC“ padaliniai, tad, manau, viską darome teisingai (šypsosi).
– Savo jėgas išbandei muzikiniame televizijos projekte „Lietuvos balsas“. Ką duoda dalyvavimas įvairiuose televizijos projektuose?
– Manau, kad pagrindinis dalykas, kurį duoda televizijos projektai, tai susitvarkymas su stresu. Kitaip tariant, neturi kur dėtis: arba su juo susidoroji, arba jis tave suvalgo. Tiesą sakant, nemanau, kad be to duoda kažką daugiau. Tai dar viena patirtis, kuri iš esmės yra reikalinga, jeigu nori sieti savo gyvenimą su televizija, t. y. joje groti, rodytis ir t.t. Nes yra muzikantų, kuriems labai gerai sekasi ir be televizijos.
– Viename interviu esi minėjęs, kad groji tam, jog galėtum skleisti savo ideologiją. Kokia tavo ideologija?
– Kad ir kaip tai banaliai skambėtų, noriu parodyti žmonėms, kad reikia mokėti mylėti ir gerbti vieniems kitus. Turime labai liūdną statistiką visomis prasmėmis: pradedant savižudybėmis, baigiant išgertu alkoholio kiekiu. Nekritikuoju žmonių, kurie vartoja tai su saiku ir nerizikuoja kitų bei savo gerove, bet, deja, dažnai turime ir kitokių situacijų, tad mano ideologija yra kaip kadaise sakė Bono: „Muzika gali pakeisti pasaulį, nes ji gali pakeisti tai, kaip mes mąstome“.
– Esi puikiai žinomas muzikantas, dainų kūrėjas, kodėl savo jėgas nusprendei išbandyti miuzikle? Ar negąsdina šokis ir vaidyba, o galbūt su šiais menais kadaise teko susipažinti?
– Šokis gąsdina, vaidyba – ne (šypsosi). Visada norėjau suvaidinti miuzikle, tačiau niekada nebuvo progos, man patinka muzika, pasakojanti istorijas. O dėl vaidybos tai turiu kolegą aktorių Zigmantą Baranauską, kuris yra šios srities profesionalas.
– Neretai tenka susidurti su nuomone, jog miuziklas „Rent” kalba apie daug „nepatogių“ temų. Kaip manai, ar Lietuva pasiruošusi tokio pobūdžio, tematikos miuziklui? Ir apskritai, ar galima sakyti, jog kažkokios temos yra „nepatogios“?
– Ar Lietuva pasiruošusi? Tikrai nežinau, negalėčiau tvirtai nieko teigti. Lietuva, tiesą sakant, daug kam nepasiruošusi ir nepanašu, kad norėtų ruoštis. Miuziklas „Rent“ yra labai įdomus kūrinys, turintis daugybę filosofinių apmąstymų, netgi antraplaniai veikėjai pažeria labai gerų minčių, pavyzdžiui, apie tai, kaip yra sunku tikėti tuo, kas neįtikėtina. Miuzikle yra scena kur vaikinas iš socialinės rizikos grupės susitikime su panašaus likimo žmonėmis dainuoja apie tai, kaip jis visą gyvenimą rėmėsi intelektu ir faktais, o štai, vedamas tikėjimo, jis sėkmingai kovoja su liga. Ne mažiau įdomus ir personažas Benny. Pastarasis daug kam atrodo blogas, tačiau tai yra žmogus, kuris nori padėti visiems veikėjams, jis kuria verslą tam, kad jo draugams nereikėtų durti galo su galu, kad jie galėtų dirbti tai, kas jiems patinka ir už tai gauti gerus pinigus, tačiau patį Benny draugai vertina kaip priešą. Personažas Roger bijo prisirišti ir atsiduoti meilei, nes pats jaučiasi neužtikrintas dėl savęs, jis bijo skausmo, netekčių. Taip yra ir mūsų kasdieniniame gyvenime, daug kas nesiryžta pradėti kurti kažką labai gražaus, nes tiesiog bijo skaudžios pabaigos, tačiau „Rent“ miuzklas pasakoja, kad meilę ir džiaugsmą turime patirti kiekvieną dieną, kitaip tariant „No Day but Today“. Tai frazė, ne kartą skambanti pačiame miuzikle. Galėčiau vardinti ir vardinti kuo šis miuziklas yra puikus, tačiau tam, kad jis būtų suprastas iš gelmių, nežinau, ar užteks pažiūrėti vieną kartą (šypsosi).
– Tu niekada neieškai žodžio kišenėje, esi kupinas energijos, nenustygstantis vietoje. Miuzikle „Rent“ įkūnysi kiek ramaus, viską iš šalies stebinčio Marko charakterį. Kodėl pasirinkai būtent šį personažą? Ar įžvelgi tam tikrų sąsajų tarp savęs ir įkūnijamos rolės?
– Negalėčiau teigti, kad pats pasirinkau personažą (šypsosi). Kai atėjau į perklausą, režisierius pastebėjo, kad buvau tas, kuris pasakoja istoriją, nors kandidatūrą kėliau į Roger vaidmenį (juokiasi), tačiau dabar netgi džiaugiuosi, man Markas patinka daug kuo. Šis personažas yra ramstis visiems. Tai žmogus, kuris visada yra šalia, kai jo reikia, tačiau pats Markas jaučiasi vienišas, dėl to iš dalies įžvelgiu sąsajų tarp savęs ir šio personažo. Bent jau panašumų su savuoju aš prieš keletą metų.
– Ar Lietuvoje įmanoma išgyventi iš muzikos? Dažnai tenka girdėti nuomonę, esą muzikanto darbas nėra rimtas, nes iš to neužsidirbsi. Galbūt neišsižadi galimybės kada nors sugrįžti į verslo klodus? Jei neklystu, esi baigęs rinkodaros vadybos mokslus...
– Esu baigęs rinkodaros vadybą ir atsakymas į šį klausimą būtų toks: iš savos kūrybos išgyventi neįmanoma, lietuviai apskritai nėra linkę kažkuo domėtis, nelengva išgyventi Lietuvoje ir iš kitų užsiėmimų. Būtent dėl to, turbūt, mano kūrinius dažniau groja radijo stotys ir geriau žino užsieniečiai nei lietuvis, bet muzika yra labai platus žodis, tad jeigu turi pažinčių, kurios gali tave „prastumt“, tuomet, manau, kad įmanoma ir Lietuvoje gyventi iš muzikos. Pavyzdžių, mano manymu, turime. Kiek tai yra pastovus pajamų šaltinis, tai jau kitas klausimas.
– Tavo kūrinius groja ne tik Lietuvos, bet ir Europos, Amerikos radijo stotys. Tai pavyksta tikrai ne kiekvienam. Ko reikia užsienio rinkai? Kokia tavo kūrinių sėkmės paslaptis?
– Užsienis yra gerokai atviresnis nei Lietuvos rinka, ten žmonėms patinka viskas, kas yra kokybiška ir neša kažkokią emociją. Užsienyje yra be galo daug žmonių ir toje masėje kiekvienas kokybiškai savo darbą atliekantis muzikantas gali atrasti savo klausytoją.
– Viename interviu minėjai, kad dėl karjeros padarytum beveik bet ką, net nusifotografuotum erotinėje fotosesijoje. O ko visgi niekada nesutiktum padaryti? Ar yra kokios nors ribos?
– Na, tas bet ką, matyt, buvo pasakyta juoko forma, yra ribos. Niekada nieko neapgaudinėčiau, nevogčiau, nežudyčiau ir nedaryčiau to, kas prasilenkia su sveiko proto žmogaus moralės normomis.
