Vienas naujausių aktoriaus vaidmenų – Klaidas, garsiajame miuzikle „Boni ir Klaidas“. Neilgai trukus Vaidoto Baumilos kūrybinę biografiją papildys dar vienas solidus vaidmuo. Miuzikle „Rent“ atlikėjas įkūnys rokerio Rodžerio personažą. Apie naujo miuziklo keliamus iššūkius, kasdienę menininko duoną, klijuojamų etikečių laikinumą ir konkurenciją muzikiniame teatre interviu su Vaidotu.
– Daugelio muzikinių realybės šou dalyvių net vardų nebeprisimename, o štai tu sėkmingai koncertuoji, televizijos ekranuose šmėžuoji, pasižymėjai muzikinio teatro scenoje, išleidai tris solinius albumus. Reikia pripažinti, jog tai yra dideli pasiekimai. Kokia tavo sėkmės paslaptis ar credo?
– Tiesiog visada žinojau, ko noriu iš muzikos, ką ji man gali suteikti, ko galiu pasisemti iš didžiosios scenos ir nuosekliai ėjau tuo keliu. Per daug nesiblaškiau, nebandžiau nerti į neaiškius verslus, norėdamas staigiai praturtėti, nenuklydau ir kėliau sau bei žmonėms, su kuriais dirbu, aukštus reikalavimus. Galbūt todėl, kol kas, esu tikrai geroje vietoje, bent jau taip jaučiuosi. Nesistengiu šmėžuoti visur. Atsargiai renkuosi, kur būti, kodėl ir ar tai man atrodo kokybiška.
– Tavo vardas muzikos, muzikinio teatro pasaulyje siejamas su profesionalumu ir išskirtinumu, dažnas žino ir aukštai vertina tavo atliekamą muziką, kūrybą. Nepaisant to, dažname interviu, straipsnyje, aprašant tavo kūrybinę biografiją, minimas realybės šou „Dangus“. Kaip vertini šį savo gyvenimo etapą? Ar toks gretinimas tau nekelia jokių emocijų, ar vis tik norėtum būti išskirtinai siejamas su kitais savo pasiekimais?
– Aš džiaugiuosi dalyvavęs „Danguje“. Juk, ne paslaptis, kad iki šiol „Dangus” yra vadinamas vienu kokybiškiausiu ir muzikaliausiu šou tokio pobūdžio programų istorijoje. Šleifo, apie kurį manęs klausiate – nejaučiu. Žmonės seniai mane gretina su kitais dalykais, kuriuos labiau įsimena. Aš kaip atlikėjas susiformavau gerokai po realybės šou. Tai buvo šaunus etapas, padėjęs man suvokti, kaip noriu sieti savo gyvenimą su muzika. Esu dėkingas jo kūrėjams iki šiol.
– Miuziklo žanras Lietuvoje, nors ir ne naujovė, neretam yra kažkas nepažinto, neatrasto. Kodėl pasirinkai gilinimąsi į muzikinio teatro, o ne, pavyzdžiui, džiazo ar klasikinio vokalo studijas?
– Kiek atsimenu, visada norėjau išbandyti save ne vien tik dainavime. Domėjausi kinu, teatru. Tiesiog, susiklosčiusios aplinkybės, pirmuosius žingsnius didžiojoje scenoje leido žengti dainuojant. O miuziklo žanras – samplaika sunkaus aktorinio darbo, šokio bei muzikinių įgūdžių, kuriuos aš norėjau įvaldyti. Smagu sau mesti iššūkius, kelti atlikėjo kartelę ir eiti profesionalumo link. Džiazas ir opera man tiesiog neatrodė tokie patrauklūs, nors ir mokiausi klasikinio dainavimo ne vienerius metus.
– Ką davė studijos Guildfordo vaidybos mokykloje? Kuo skiriasi patirtis, įgyta dirbant lietuviškuose miuzikluose bei užsienio muzikinių spektaklių pastatymuose? Mokymasis skirtingų šalių aukštojo mokslo įstaigose?
– Guildforde labiau prisiliečiau prie šio žanro. Mokiausi miuziklo istorijos, praturtinau savo žinių bagažą miuziklais nuo „aukso amžių” iki šių dienų. Su grupe statėme ne vieną žinomą ar mažiau rodytą spektaklį. Nagrinėjome teksto ir muzikos samplaiką, o daugiausia narpliojome aktorinį meną. Tiesa, mano kurso pagrindas ir buvo aktorinis meistriškumas, o miuziklas žengė kartu.
– Pasirodysi jau rugsėjį debiutuosiančiame tarptautinio garso miuzikle „Rent“. Kodėl nusprendei tapti šio miuziklo dalimi? Kas patraukė tavo dėmesį? Galbūt tarptautinė kūrybinė komanda, ar tiesiog nauja patirtis?
– Drąsiai galiu teigti, kad miuziklas „Rent“ yra tai, dėl ko pamilau šį žanrą. Tarkime, senieji Rodgers ir Hammerstein miuziklai („Muzikos garsai“, „Oklahoma“ ir tt.), patraukiantys savo romantiškomis, nudailintomis istorijomis ir klasika tapusiomis dainomis, manęs šitaip nejaudino. Pulitzerio premiją laimėjusio „Rent“ galia, iš proto varanti roko muzika ir sudėtinga istorija man leido suprasti, kad miuziklas taip pat gali būti rimtu teatru. Be abejonės, didžiulis faktorius tas, kad šiame pastatyme dalyvauja puikūs žmonės iš užsienio. Tai didžiulė galimybė mums, lietuviams, įgyti neeilinės patirties.
– Kokią svarbiausią žinią, tavo manymu, siunčia miuziklas „Rent“ ir apie ką jis kalba? Kokią žinutę visų pirma perskaitei tu?
– Nesvarbu kas esi, AIDS sergantis roko atlikėjas, striptizą šokanti ir narkotikus vartojanti mergina, gatvėje elgetaujantis benamis ar šąlantis bendrabutyje ir paskutinę monetą „geriausiai dienai” taupantis studentas – tu trokšti gyventi ir mylėti, turėti šeimą. Šiame miuzikle daugybė ciniškų personažų, praradusių menkiausią viltį visa tai turėti. Bet...
– Miuzikle „Rent“ aiškiai regimi jaunų menininkų, bandančių įsitvirtinti didmiestyje, besistengiančių daryti tai, kas jiems patinka ir nesutapti su masine kultūra, sunkumai, nepriteklius, kova už savąjį „Aš“. Ar Lietuvoje galima išgyventi iš meno? Ar tau yra tekę susidurti ar savo aplinkoje matyti sunkumus, su kuriais susiduria jaunas, niekam nežinomas kūrėjas? Ar pačiam yra tekę kovoti už savo kuriamą meną, savąjį „Aš“ ir vietą po saule?
– Didžiausia problema, jog meniški žmonės būna sumautai blogi verslininkai, visiškai nesuprantantys, kokiu būdu tą pinigą iš savo talento ir jo realizavimo uždirbti. Taip, iš meno gyventi įmanoma, kartais net labai pasiturinčiai, o labai retai net ir itin turtingai. Tik pirmoji, kiekvieno kuriančio žmogaus taisyklė – apie tai (pinigus) galvoti paskiausiai. Tai neturi būti variklis, skatinantis kurti.
– Baigiant Vilniaus kolegiją tavo kurso baigiamasis darbas buvo miuziklo „Rent“ ištraukų pristatymas. Anuomet atlikai giliai psichologizuotą Marko vaidmenį. Šįkart įkūnysi aistringą, vyrišką, tačiau nuo savęs bėgantį rokerį Rodžerį. Kodėl nutarei atskleisti šį personažą? Ar įžvelgi sąsajų tarp savęs ir įkūnijamo vaidmens?
– Yra supratimas, kokiems vaidmenims esi tinkamas. Žinau savo roles miuzikluose ir kokias norėčiau vaidinti. Taip jau yra, kad mano fiziniai duomenys, balsas ir, be abejonės, noras – sutampa su pastarojo miuziklo romantiškuoju vaidmeniu.
– Miuzikle „Boni ir Klaidas“ drauge su Jeronimu Miliumi įkūnijate legendinį Klaidą. Miuzikle „Rent“ abu atskleisite Rodžerio charakterį. Tai tiesiog sutapimas, į kurį nekreipi dėmesio ar konkurencija, kuris geriau atliks savo vaidmenį?
– Kadaise miuziklų vaidmenimis dalijosi Povilas Meškėla ir Česlovas Gabalis, kaip manote, kodėl? Juk tai paprasta – profesionalių miuziklo atlikėjų, ypatingai patyrusių, kokie, noriu tikėti, esame mes su Jeronimu (atlikę jau virš dešimt vaidmenų miuzikluose) nėra tiek daug.
Todėl akivaizdu, kad kartais tenka dubliuotis (šypsosi). Manau, kad tai ir sutapimas, ir mūsų sunkaus darbo įvertinimas. Džiaugiuosi dirbdamas su tikru profesionalu Jeronimu Miliumi. Rodžerio vaidmenį atliksime skirtingai, todėl siūlau žmonėms pamatyti abu sąstatus. O konkurencija veda į pasitempimą, spyrius sau į užpakalį ir tobulėjimą.
– Baigęs pramoginio scenos meno studijas, kurios dabar peraugo į muzikinio teatro studijas, netrumpą laiką Lietuvos publikai buvai žinomas kaip dainininkas, o ne muzikinio teatro aktorius. Anuomet daugiau dėmesio, regis, skyrei dainavimui. Kuri scena, teatro ar koncertų, širdžiai artimesnė ir mielesnė? Neabejoju, kad abi patirtys labai skirtingos, bet ar jauti daugiau simpatijų kuriai nors iš savo veiklų? Ar klausytojams reikia nerimauti, kad V.Baumila vis dažniau regimas miuzikle ir sumažės jo koncertų?
– Tikrai nereikėtų nerimauti. Mano, kaip solisto, veikla dar tik įsibėgėja, aš augu, o kartu auga ir mano klausytojai, todėl mūsų laukia dar ilga kelionė, nemažai dainų, vaizdo klipų bei koncertų. Džiaugiuosi galėdamas ir spėdamas save realizuoti miuzikluose, kine bei solo veikloje. Esu tikras sėkmės šunsnukis, galėdamas dirbti darbą, kurį myliu iki pat paširdžių.
– Nuo miuziklo plotmės šiek tiek sugrįžkime į šou pasaulį. Ar būnant šou versle dažnai tenka nutildyti savo sąžinės balsą ir daryti tai, kas nėra priimtina? Ar tai – apeinama?
– Itin retai, o dabar jau visai nedarau to, kas man nemiela. Kam švaistyti save projektams, kurie tau neatneša jokio džiaugsmo, o tik kelia klausimą kodėl? Kodėl aš čia esu, ką aš čia veikiu? Jei tokie klausymai kyla – lipk nuo scenos kuo greičiau, lįsk iš televizijos, bėk nuo bet kokio kito darbo. Bet visiems savo, aš stengiuosi neteisti.
– Žiniasklaida žmonėms mėgsta lipdyti etiketes. Skaitant straipsnius apie tave vis regimi epitetai „užkietėjęs viengungis“, „išvaizdus ir atletiškas“ ir panašiai... Tokie gretinimai nuteikia maloniai, ar vis tik, erzina, nes nesinori būti žinomam dėl išvaizdos, asmeninio gyvenimo ir svarbiausia yra muzika?
– Bet juk be abejonės muzika yra svarbiausia! Kurių velnių visa tai daryčiau, jei ne meilė jai? Meilė scenai ir žmogui, ateinančiam stebėti, išgirsti, suprasti ir išmokti. O epitetai nublanks, kaip ir išvaizda ir atletiškumas. Viengungis neesu, tad ir tas nebegalioja.
– Paskutinysis klausimas skaitytojų smalsumui. Dainuoji, vaidini ne viename miuzikle, dirbi įrašų studijoje... Ar dar lieka laiko asmeniniam gyvenimui?
– Taip, lieka. Ir koks jis širdžiai brangus, kai jo tiek nedaug.
