Abi menininkės pasakojo, kad tapti tapytojomis apsisprendė kaip tik tuo metu, kai Lietuvoje imta garsiai šnekėti apie tapybos mirtį, o vyresnioji menininkų karta tapybą iškeitė į naujas medijas.
Tačiau tai jaunųjų kūrėjų neišgąsdino. Priešingai – jos greit pasinėrė į įvairius projektus. Tiesa, abiejų jų keliai į pripažinimą buvo skirtingi.
J.Aukštikalnytės kūrybos pradžia susieta su „Paribio portretais“, tapytais psichiatrinėje ligoninėje. Tai buvo jos diplominis darbas, kurio temą dailininkė tęsė ir po studijų.
Dabar ši tema – jau praėjęs etapas ir ribinių, proceso situacijų J.Aukštikalnytė ieško bevystančių gėlių ar medžių žiedų emocijoje. Tokie meditatyvūs filosofiniai apmąstymai dažniausiai išsilieja monochromine spalva.
A.Deveikytė-Liškauskienė taip pat toliau plėtoja savo diplominę apmąstymų apie besikeičiančias būsenas temą. Labiausiai ją domina gamta, aplinka, o konkrečiau – paviršiai: pievos, laukai, žemė. „Man įdomi paties augalo filosofija. Abstraktūs, iš atskirų drobės dalių susiūti, sudygsniuoti, dažniausiai monochrominiai darbai – mano skiriamasis bruožas“, – pasakojo A.Deveikytė-Liškauskienė.
Parodą, kuri atidaroma birželio 28 dieną, bus galima apžiūrėti iki rugpjūčio 1 dienos.
