Bardiškoji daina – tyli, bet skvarbi ir taikli, smeigianti į dabarties aktualijas ir gimstanti ant universalių vertybių pamatų. Olegas Ditkovskis, Neda Malūnavičiūtė ir Kostas Smoriginas, būdami išradingi ir įvairiapusiški kūrėjai, susiburdami į trio, pavirsta autentišku bardų aljansu. Trys individualybės niekada neištirpsta vienas kitame: kiekvieno iš jų savitas balsas turi kitą spalvą, išpasakoja kitą gyvenimo patirtį ir įkrautas kitokios energijos, bet jų visuma – darni ir tik turtingesnė dėl trispalviškumo. Ir jų dainos – tai tos pasiilgtos geros dainos, paslėptos nuo publikos ausų už margo blizgučiais išdabintų dainorėlių brukalo, bet atsiveriančios tiems, kurie ieško tikros ir išgyventos kūrybos.
Neda Malūnavičiūtė, savo balsu ir fleita pripildžiusi lietuviškojo džiazo bei bliuzo pasaulius, į bardų muziką įneša sveiko ir netikėto pasiutimo, atviros ir iki šiol nedažnai pasireiškiančios lietuvių dainuojamosios poezijos žanre triukšmingesnės ekspresijos, bet sykiu – puikiai jaučia niuansų reikšmę, subtiliai ir meistriškai balansuoja ant kontrastingų emocijų ašmenų. Olego Ditkovskio aktoriškoji patirtis prasiveržia įtikinama sugestija, o Kostui Smoriginui bardo vaidmuo – ko gero, geriausias jo gyvenime, ir kiekvienos dainos išgyvenimas vertas ištiso spektaklio ar kino filmo režisūros.
Gegužės 27–ąją Šv. Kotrynos bažnyčios scenoje vėl kerės jų nepaprastos ir neįmanomos muzikinės vizijos, skambės svarbūs žodžiai ir žodžius patvirtinanti muzika. Ir jeigu jaučiate subjektyvios meninės tiesos ir išgyvenimų troškulį, šio šaltinio vandenys turėtų pasirodyti itin saldūs.
